LiteratūraPoezija
Sibiro paveikslai
o neįžengiamų miškų tankmėse –
dygo dar nepražydę, bet jau
apraudoti kryžiai…
ir dilginančio speigo sūkury
žalios šakos lūžo lengvai,
kraupiai vainikai šnarėjo
pritilusioje taigoje –
●
aukštai virš laimės miestų –
aš ir tykus ežerėlis kalno delne
Drabužis
Esu tavo rūbas.
Sudrėkęs nuo rasos, prakaito, kraujo.
Prigludęs, nešvarus.
Nešildau tavęs, tik grąžinu, ką pats man duodi.
Neturiu nei turto, nei jėgos, nei galios.
Tik kabu ant tavęs. Apdruskėjęs. Apsalęs.
Išplovęs mane pasūdytum sriubą.
Toks saldus aš esu.
Žodis
Žodis
– akmuo
šaltoj upėj.
Ir dar vienas –
prireiks nemažai akmenų,
jeigu jau brisiu.
Laiko verpetuose
Eilės
eilėraščiai (kaip žieminės kojinės)
Tu esi besisukančio žiedo auksinė sfera, tu – ginekologinės problemos, tu – stiprus emocinis ryšys su medžiais – jiems neleidžia ilsėtis žiemą, – tu – blėstančio mėlynio žiebtuvėlio akelė, tu – man gera su tavim sėdėti, nešalta…
Mane mylėjo ežerai
Iš „Variacijų mėnulio tema“
Ar iš tiesų gyvenimas nenuspėjamas ir trapus?
Gyvenimas yra trapus, ir ne visada, kaip Žemaitės Katrei, prieš mirtį užtenka laiko atsiprašyti. Ar gali žmogus žinoti, ar jis išgyvens iki rytojaus? Ar jis bent pagalvoja, kad paslydęs ant likimo ledo gali susidaužyti širdį? Kaip jis gali žinoti, kad kaimynui skirta kulka neparėš jo smilkinio? Pagaliau jis net nėra įsitikinęs, kad gerdamas ryte arbatą neužsprings mirtinai.
