LiteratūraPoezija
Eilės
kančiai perkeitus širdį ką tu neši
žydintį kryžių kuris kaip ašis
šio bepradžio pasaulio sklidino tos
dvasios gelmei nušvitusios Dievo gamtos
Eilės
Po sprogimų Londone,
kam nors stotyje surikus,
viskas nutyla,
girdisi tik balandžių plazdėjimas.
Eilės
Nei moters, nei vyro, tik eilėraštis – didžioji gyvenimo meilė,
Ne iš kūnų pasaulio, iš kalbos ir aš pats, netikras,
Ištartas, aidintis užkulisiuos, jau slopstantis.
šiaurės vasaros giesmės
kai buvau jaunas
skyriau plaukus per vidurį
dabinausi žygiais bei rubinais
ir panikos partitūras
dėliojau iš žvynų
Eilės
visai paprasti žodžiai. štai vėl praėjo diena.
ar tu nepavargai. atnešiu tau valgyt. čia
buvo voratinklių. sutvarkiau. nebėra. ar
tu nepavargai. buvo atėjęs kaimynas jis
atnešė savo virtų pupų. visai paprasti
žodžiai. juk tu nepavargai. buvo diena.
Eilės
Maža mergaitė Lilė
Be krūtų,
Su dideliu pilvu
Gulėjo sau po dideliu medžiu,
Medžiodama mažai mažus,
Dar nekaltus,
Žindančius stirniukus…
Iš „Paskutiniųjų“
…tai bus
bene paskutiniai
(astankiniai)
suvargusios širdelės
paplazdėjimai
nukaršusio poeto
jau begarsiai
(ir beveik bekvapiai)
pabezdėjimai
Eilės
Švytruoji žibintuvėliu per niūrią lapkričio gūdumą,
gležnom rankom lupi velėną – takeliui prie Skroblaus,
kibirėliu neši kurmiarausių žemę savo darželiui –
snieguolėm, purienom, sumindžiotam katilėliui,
smiltyno šepetukam, katpėdėlei…
Niekam nerodai savo gėlyno, kol prigludus
prie alksnio samanotų šaknų peri liepsnelė.
Eilės
Aš senas purvinas kaukas
Oloj neberandantis vietos
Vaikams pažiūrėti ištrauktas
Kai šitokie lietūs
Kai šitokie lietūs
Suneštinė
Mano apyrankę parvežė motina.
O mano bliuskutė – draugės.
O mano švarkui vienuolika metų.
O mano kelnės jau gerokai dėvėtos.
O mano bliuskutė – draugės.
O mano švarkui vienuolika metų.
O mano kelnės jau gerokai dėvėtos.
