Pasaulio byrėjimas

1

 

Kai iš krosnies ištraukiu meduolį,

O už lango ryto čiulbėjimas,

Man atrodo, kad visa čia amžina,

Tarsi vėjo bežodis kalbėjimas…

 

Kai sunoksta rudenio uogos

Ir šermukšnis paukštį sugundo,

Kai pasklinda virš upės juokas,

Kai prasmė nauja žody bunda,

 

Man atrodo, kad paukštis gieda

Su manim ir žuvim kartu,

Juokias lapė ir kiškis alsuoja

Savo pėdų greitu ritmu…

 

Tą minutę, kai paukščiai ir medžiai

Verčia laiką atgal tekėt,

Kažkas plyšta tiesiog per pusę,

Žuvys liaujasi upę mylėt…

 

O meduolis – tasai, iš krosnies –

Virsta akmeniu laiko gerklėj,

Verdi sriubą, o valgai melą,

Lūžta stuburas duonos riekėj…

 

Kai iš krosnies trauki meduolį,

Dar tiki, kad gali sustabdyt

Pačią mirtį. Ji pūs dūdelę…

Nevalia to niekam sakyt.

 

 

2

 

                        reductio ad absurdum

Komunikuok su manimi strategiškai,

Paprašė jis beveik mandagiai. Paskui

Uždainavo kažkaip – gal suomiškai, gal norvegiškai –

Ir plaučiuose ėmė sklandyti seniai pasiklydę drugiai…

 

Ir ėmė ilgėti dienos, o ypač sekmadieniai,

Romaniniai, gotikiniai, barokiniai irgi…

Aidėjo beprasmės simfonijos ketvirtadieniais,

Niurnėjosi kimūs eilėraščiai apie alkstančią širdį…

 

Jis lankydavos anksčiausiąjį rytą,

Kai naktis tebegundo sapnu, bet kava neplikyta,

Išsitiesdavo sofoje, išsitraukdavo telefoną

Ir vaikydavos skaitmeninėj erdvėj kupidoną.

 

Ir diena, planeta, pasauliai, na, visa o visa

Subyrėdavo į molekules ir nanoelementus,

Mano pirštai ir plaučiai, rankos ir kojos

Irgi trupa, nes pasaulis – kaip keista – birus…

 

Vandenį gėrėm lyg vyną, o vyną tarytum degtinę

Ir geso diena pirmutinė, ir brėško naktis lyg diena.

Mudu virtom kokonais, aš – nimfetė ledinė,

Tu – stiklasparnė vėjo gaudyklės klaida.

 

Stringa visos strategijos, taktikos klysta,

Tvirtovės ir bokštai subyra skaitmeninėj erdvėj,

Viskas kinta taip greitai, kad plyšta

Mano laiškas į niekur… Sakmėj

 

Viskas vyko kitaip – mudu žaidėme golfą

Lyg senam kino filme, retušuoti lietum.

Paskui gėrėm arbatą nekarčių debesylų,

Apsikloję skylėtu bežvaigždžiu dangum.

 

 

 

3

 

Mes buvome laiko vaikai ir nežinios įsčiose augom

Į ąžuolus, drebules, arus ir slidžias gyvates…

Šiandien antžmogį kuriam, jo venomis teka žinutės,

Mes kuriame dievą, bet… kur jis mus ves?

Juk pametėm tiesą tarp mirusių viržių, išdžiūvusių upių,

Išėjom ieškoti herojaus į būsimo mito erdves,

Ten nėra akmenų nei žuvų, nei žaltvykslių, DI mus kartoja

Ir debesų mirgančios uodegos slepia dužiąsias tiesas.

Mes antžmogį kuriam, jo venomis pikseliai teka.

Širdis jo, – ak, Dievo malone nėra jos, kamgi jinai…

Bet laikrodžio praeity dar girdim prikaltą gegutę,

Tik ji, kaip visi mūs žaislai, deja, nekukuos amžinai.

 

 

 

4

 

Ne, pirmąkart nesudegiau savoj kelionėj, tik apsvilau pirštus,

Kurie uogienę graibė iš stiklainio, užgintas cukrus toks saldus…

O bitė, manau, robotas, užprogramuotas gelti,

Geluonies ugnimi pirštus nutvilkė. Įsivelti

Į panašias vabzdžių kovas man lemta ir dabar,

O ypač su drugiais, tais stiklasparniais ir sklandūnais,

Kurie nemoka gelt, bet ritualais užmuša, savosios vietos lojalumais,

Nusilenkimais, dovanom ir žudančiu grožiu,

Dar etiketo išmintim… O aš nuo to kenčiu…

 

Na, antrą kartą sudegiau lig pusės, tos apatinės, ligi įsčių…

Ir gimė VISATA. Pasaulis naujas, jei šitaip teigti išdrįsčiau…

 

O trečią kartą sudegiau visai.

Ir nebėra prasmės man prisikelti.

Te plaikstos vėjuose spalvoti pelenai…

 

Gal bitele atgimsiu. Imsiu gelti.

 

 

 

5

 

Kas ta kalba, kai žaislinis žmogus prasmes neria kilpelėm,

Sumazgytom gramatiškai tiksliai iš tuščių verpalų,

Avys ėda ne žolę, jų skrandžiuose tirščiai

Prieštvaninio mykimo interneto ganyklose – ten ir aš gyvenu…

 

Ieškom palmių, penkialapių alyvų žiedelių, negęstančių saulių,

Bet surandam save balto amaro kailinėliuose ant rožių žiedų,

O žaislinis žmogus prasmes neria verpetais,

Atnešu jam arbatos, o jis žiūri stiklinėm akim, ir tikiuosi –

abiem mums saldu…

 

Tai ir kalbamės su žaisliniu žmogum, neriam kilpas

Iš neblėstančios meilės ir ledinių nakties bučinių…

Aš žaislinė – sumazgyta iš tiksinčių baimių…

Jas įveikus, galėsiu sakyt – gyvenu.

 

 

 

6

 

Tai tik žodžiai, tik žodžiai, ne sniegas, ne šerkšnas

Ant kamienų plikų, ant belapių šakų,

Verkia mėlynas liūtas, mėlyni ir jo karčiai,

Teka spindulio atšvaitas iš akių primerktų…

 

Tai tik žodžiai, tik žodžiai, ne karštos glamonės,

Kai tamsoj išsilydęs vėl atgimsi kitoks,

Bet sudegęs tarp žodžių gali virsti dūmu…

Baltu priesapnio broliu, gali būt bet koks…

 

Tai tik žodžiai, tik žodžiai. Vadinasi – viskas,

Tai saturnijos, sfinksai ir klonuotas dangus,

Į kurį, iš meilės išėjęs, vis žvalgosi vaikas,

Į kurį, iš meilės į protą sugrįžęs, verkia senas žmogus…