LiteratūraPoezija

NIDA TIMINSKAITĖ

Eilės

brendu per smėlį –
skaitau vėjo runas
pamesta paukščio plunksna –
ženklas
kad kažkas užrašys
pustomą vėjo istoriją
nutikusią vienišai pušiai
baltos kopos viršūnėje –
romanas su šiaurės vėju
MILDA JURKEVIČIŪTĖ

Eilės

Tuštybe varvantys, tuštybę valgantys, tuštybei gimę batai. Kartotiniai žingsniai po sodą plyšta per ašarą, riedančią dėl žmogaus.

SAULIUS VASILIAUSKAS

Eilės

iš pradžių sutarėme taip:
kai esu jo namuose, jis kur nors išvykęs
kai guliu jo lovoje, jis miega kitur dėl to nesikrimsdamas
ir kai ryte jo žmona man paduoda švarų jo rankšluostį
pro dušo galvutę srūva šiltas, raminantis vanduo
(kaip matote, mums sekėsi puikiai)
AISTIS ŽEKEVIČIUS

Eilės

nesu kebabų guru
ir nenoriu būt
pardavimų superherojum
ar uab kūryba
sandėlio darbuotoju
PATRICIJA ŠMIT

Izabelė

vakaras jo švelni vėsa – ir
ant tako stovi Tu Izabele –
baltu megztuku – kaip mažas paukštelis
Tu pilna švelnumo – o ir kaip patekai
į šitą pasaulį?
GRAŽINA CIEŠKAITĖ

Eilės

myliu pasaulį tą
kurį savyje turiu
iš minties dalelių
dieną naktį kuriu
TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ

Eilės

Stengiuosi knygą užrašyti
kali-grafiškai
kur kali grafas
kad būtų gražu
kaip grafo pily
RŪTA SUCHODOLSKYTĖ

Eilės

raudonėlių potvynis dieną naktį pienas vilnonis
balčius per tiltą į rudenį komą Karoliniškes
paukščiukas ant sąmonės sklastymo laimina lapas
IEVA TOLEIKYTĖ

Eilės

mano skeletas yra mano draugas:
jis neleis man sugriūti, sukniubti, supūti
viltį prarasti
ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS

Eilės

Kai mūsų gatvę apšvietė, čia nustojo užklysti naktinės lapės, naktiniai gaidžiukai. Laimei, įsidrąsino žmonės. Ėmė lįsti iš tamsių pakampių; kas nešėsi knygą, o kas tik norėjo žiūrėti kitam į akis. Žmonės ritino statinę, kad ant jos užsilipę sakytų lemtingus žodžius. Akys blizgėjo, balsai nevirpėjo.