LiteratūraPoezija
Tikkun olam*
Tariu: „Pakelkim po dar vieną taurę
už tai, kad šiandien tai vadinam
praeitim ir istorija.“
●
Tu žinai, ką aš žinau apie savo miestą, – pažįsti mane
skersai išilgai; bet nematei
ne mano miestų, kuriuose esu buvęs savimi.
●
duokit man tris duonos gabalus, viskio ir kelias adatas į panages
kad gyvas pasijausčiau leidžiantis tavo saulei, tempiantis laikui į gumą, likusią potyriu
pasidarykit švyturiu, dairykitės paliktais kvailais raktais, kreivom spynom ir
geriausiais draugais, likusiais numeriais pamestoj simkėj, jokių profilių
audra
tąkart
prieš klausydama terapinės poezijos
miške pjoviau šaką kišeniniu pjūklu
ji buvo per ilga sapnų tinklui apjuosti
per ilga kad tilptų į liftą
Little Lion Man with Sunflower
Tame ilgame namo šešėly
Mirusios sodybos šulinys
Ir obelų sudžiūvę kamienai
Tarp kurių
Motina kabino marškinius
Ir staltieses baltas.
●
Dulkės ant liežuvio –
Ir vėl laižiau močiutės spintos duris.
Norėjau paragauti melancholijos,
Kuria ji kvėpuoja kasdien.
Muslino suknelių atsiminimų
Apie nekaltus bučinius ir
Uždraustus prisilietimus.
●
Prieš lietų meldžiasi šilojai,
net kaimo šunes nebeloja…
tyloj suvirpa paukščio „amen“,
ir dangūs ima leistis žemėn… –
●
Tarp knygų lentynoj koketiškai šypsosi
Ir sveika Marija ir aš pilnoji
Mano vaikai ir vyras iš kurortinio atviruko
Plaukiantys laivai ir švyturiai
Žybsi akimis iš tolo rodydami taką
Pažvelk pro piliarožių langą
Dar pabūk,
Mano meile,
Strazdo balse,
Dar žydėki many
Paskutiniu žiedu
Vėlyvo rudens.
Kambariokės
kai močiutė išskrido
vietoj jos lovos
kambaryje pastatė pianiną
kad tyla derinama pustoniu žemiau
uždainuotų
