LiteratūraPoezija
Sugriauti miestai
Laikas tarnų kišenėse
skamba priešaušrio varpeliais.
Kūnas atspindi ugnį,
mylimojo veidas išnyra
lekiančių autobusų veidrodėliuose,
rankos ploja mūriniame tapatybių sąsiauryje.
Geležinkelio bėgiai skęsta pelkėje.
Fotografuoti miegančio – negalima
galvoti, kad vyrai yra geresni arba turi daugiau teisių, – galima
teigti, kad lietuviams būdingas tas žvėriškas ideologinis imunitetas, – galima
tikėtis pasikeitimo – galima
skelbti internete – galima
daryti išvadas – galima
Eilės
Nebeskaičiuoju laiko suskaičiuoto,
nebeturiu net to, kas nuo vaikystės duota:
akim svajonių nebmatau, ausis maldos negirdi,
tik širdį – dygios abejonės smelkia širdį.
Eilės
Kaip gera kai nėra signalų
kad netoli jau kūno galas
nes ištuštėjus jo kasa
kad akys iš orbitų lipa
kepenyse kažkoks polipas
tikėt neleidžia jo tąsa
Eilės
kad ir kas benutiktų
nutiks bet kas
einant keliu
vis trypčiojamu du kartus dienoje
žengiu žingsnius savęs lyg sėklos
ar žieminio daigo pernešimui
kad vietą rasčiau
nutiks bet kas
einant keliu
vis trypčiojamu du kartus dienoje
žengiu žingsnius savęs lyg sėklos
ar žieminio daigo pernešimui
kad vietą rasčiau
Eilės
Nusipirkome namą su dideliu rūsiu.
Knygas ten sudėjome, žvakes ir patefoną,
eukaliptų kvapus, egzotiškus instrumentus,
kavos garų nusinešėm, sofą, kad patogu sėdėti būtų,
tik draugų tenai nekviesdavom ir šviesos nedegdavom…
Eilės
ruduo atidėtas
prašome visų likti namuose
atidėti piknikai parkuose
gimtadieniai, sekmadienio pietūs
su įkyriomis tetomis, popieriniai bučiniai į skruostus
personifikacijos
mano kambarys –
primena ringą –
kuriame esu muhammadas ali –
boksuojuosi su numirėliais –
rėkiu ant gyvųjų –
kalbuosi su atvaizdais sienoje –
Eilės
gyvenimas kaip drobė Dali,
sapnai čia ganosi maži ir dideli,
šalikelėj sudužę buteliai keli,
ten pievoj siurrealėji ir pati
Eilės
mažas
mažytis
beveik nematomas
žmogus
