LiteratūraPoezija
Eilės
mažas
mažytis
beveik nematomas
žmogus
Eilės
atėjo dar ir dar, ir dar viena diena,
skynėsi kelią šviesa pro
numurzintą, nevalytą stiklą,
drėkstelėjau užuolaidas, užtraukiau,
eik sau, liepiau.
Eilės
šituose namuose seniai nesimyli
negimdo vaikų
nebelaukia svečių
tik mes netikėtai užklystam
renkam obuolius
sodą apvaikštom apžiūrim laukus
ant prieklėčio sėdim
visa nutikę jau
Eilės
Kreivos gatvės, paikas vėjas
Saulės sirupo lašai
Juodos katės ir siuvėjos
Ant paveikslų parašai
Žingsniai tylūs saulei kylant
Saujos miego trupinių
Miesto rytas nevalyvas
Rąžos pamestu ritmu
Aldadrakas
Prasidėjo karantinas. Gatvėse patruliuoja šauliai. Ant palangės įrengėme lesyklėlę. Paaukojome paskutinę duoną, bet prisivalgėme keptų žvirblių. Gaila, tingūs balandžiai iki mūsų aukšto nekyla.
Iš „Hifų“
Neseniai miręs fizikas Stephenas Hawkingas knygoje „Visata riešuto kevale“ rašė: „Jei visas pasaulyje išleidžiamas knygas pavyktų sustatyti į vieną eilę, jūs turėtumėte judėti devyniasdešimt mylių per valandą greičiu, kad neatsiliktumėte nuo tos sparčiai ilgėjančios eilės fronto.“
Eilės
dabar aš išprotėjau
mano suknelė guli ant žemės
niekada jos nemėgau
dabar aš išprotėjau
mano griaučiai pagaminti iš seno veidrodžio
juose atsispindi miškan grįžtantis elnias
Sapno noktiurnas
Sėdi vienas tylus keleivis
savo galvą žilą parėmęs
o laukymėje miško dvaras
kuriame niekas nemiega
Eilės
Visas rugpjūtis –
Didelis, nesulaikomas –
Buvo visur:
Prie upės,
Senose kapinaitėse,
Mano senelės sapnuos.
Eilės
Jeigu tavo eilės nieko neprimena, daryk taip
Klep klep
Jeigu tavo eilės pačios save atsimena, daryk taip
Klep klep
Jeigu tavo eilės nieko neprimena
Ir pačios save atsimena
Nieko neatėmus, daryk taip
Klep klep
