LiteratūraPoezija
Sonetai Vilniui
Šitas miestas kartais džiazuoja
ir tada net miškais per naktis
atskambėjusi fleitos mintis
seno aukuro laiką kartoja
Laiko grandinės
Nobelio geidė.
Depresiją pagavęs
eilėm žagino.
Portretas pasipuošia peizažu
Jis sėdi, sukryžiavęs kojas, – tarsi Buda.
Jo rankose – ir žirklės kirpt avims, ir skeptras!
Žvaigždynai dingo, saulei patekėjus,
virš negyvų – paliegęs peleninis mėnuo…
Nusiramink, tai tik erdvė duris pravėrus begalybėn!
Tas baltas debesis, paklydęs virš eglyno, –
tik kliedalas gražus iš simbolių žodyno!
Eilės
PAUKŠTIS
nutūpęs
lizde
išperėjo
keturis
Eilės
mane apima baimė
ji įkalina kaip kokią supistą princesę babelio bokšte
užkariautos valdos nesibaigia čia
jos plečiasi
Eilės
Duok pauostysiu tavo knygą
pasakysiu kas esi
Eilės
Aš nei gulbė, nei mergelė.
Mano širdis iš kaštoninių plytų,
pabyrėjusi nelyg griuvėsiai laiptuotojo bokšto.
Tu nei vėjas, nei žodis.
Tavo kūnas – tuščiavidurė žemė,
pripildyta kaitringų akmenų.
Eilės
tėve mūsų neaprėpia motinų mūsų
joms tik sveika marija ir rožinis
tėvui ir sūnui visos kitos spalvos
ar vaivorykštė yra sandora
vyrų prieš vyrų meilę?
Eilės
hell rides.
mane persekioja vienas vyras.
gali būti, kad jį persekioja kitas vyras.
dar gali būti, kad tą vyrą persekioja kitas vyras.
jie visi stovi už mano durų ir bando mane nužudyti.
Eilės
kančiai perkeitus širdį ką tu neši
žydintį kryžių kuris kaip ašis
šio bepradžio pasaulio sklidino tos
dvasios gelmei nušvitusios Dievo gamtos
