LiteratūraPoezija
Eilės
nesu kebabų guru
ir nenoriu būt
pardavimų superherojum
ar uab kūryba
sandėlio darbuotoju
Izabelė
vakaras jo švelni vėsa – ir
ant tako stovi Tu Izabele –
baltu megztuku – kaip mažas paukštelis
Tu pilna švelnumo – o ir kaip patekai
į šitą pasaulį?
Eilės
myliu pasaulį tą
kurį savyje turiu
iš minties dalelių
dieną naktį kuriu
Eilės
Stengiuosi knygą užrašyti
kali-grafiškai
kur kali grafas
kad būtų gražu
kaip grafo pily
Eilės
raudonėlių potvynis dieną naktį pienas vilnonis
balčius per tiltą į rudenį komą Karoliniškes
paukščiukas ant sąmonės sklastymo laimina lapas
Eilės
mano skeletas yra mano draugas:
jis neleis man sugriūti, sukniubti, supūti
viltį prarasti
Eilės
Kai mūsų gatvę apšvietė, čia nustojo užklysti naktinės lapės, naktiniai gaidžiukai. Laimei, įsidrąsino žmonės. Ėmė lįsti iš tamsių pakampių; kas nešėsi knygą, o kas tik norėjo žiūrėti kitam į akis. Žmonės ritino statinę, kad ant jos užsilipę sakytų lemtingus žodžius. Akys blizgėjo, balsai nevirpėjo.
Eilės
Klausytis tyliai radijo,
Sėdėti ant minkštos kėdės
Prie ąžuolinio stalo,
Niūniuoti niekus, galvoti tik
Apie šį bei tą
Ir tyliai sau žiūrėti, kaip keičiasi
Naktinė mano pamaina.
Eilės
šią vasarą
kaip ir aną
aš virsiu lape
ir pabėgsiu į girią
savyje, tik šįkart
ji žalia
Eilės
Išpustytuose kalbos namuos langų šukelės
Aštrios aštrios,
Basas balsas, sielos balsas tyli lyg papjautas,
Viskas, taškas.
