LiteratūraPoezija
Lova
Guldamasis į lovą tu sveikini gyvenimą.
Guldamasis į lovą atsisveikini su visais.
Guldamasis į lovą tu verki,
tu dejuoji ir keldamasis.
Eilės
karo neturėtų būti
pinigų galėtų būti
tu guli vonioj ir aš myžu ant tavęs
nes pati prašei
lyg taip ir turėtų būti
Eilės
Virtuvės kriauklės sietelyje susikaupę
šiek tiek morkų tarkių,
taip pat išbrinkęs makarono korpusas,
keli ryžiai,
riebalai.
Eilės
būk ilgakojė mergina
raudonom
vyšnių skonio lūpom
priimanti visus paklydėlius
į savo kuklų guolį
ir jie tau melsis
* * *
apglėbi mane akimis
susimąstę išsiskiriam
apsikabinę mintyse
Eilės
brendu per smėlį –
skaitau vėjo runas
pamesta paukščio plunksna –
ženklas
kad kažkas užrašys
pustomą vėjo istoriją
nutikusią vienišai pušiai
baltos kopos viršūnėje –
romanas su šiaurės vėju
Eilės
Tuštybe varvantys, tuštybę valgantys, tuštybei gimę batai. Kartotiniai žingsniai po sodą plyšta per ašarą, riedančią dėl žmogaus.
Eilės
iš pradžių sutarėme taip:
kai esu jo namuose, jis kur nors išvykęs
kai guliu jo lovoje, jis miega kitur dėl to nesikrimsdamas
ir kai ryte jo žmona man paduoda švarų jo rankšluostį
pro dušo galvutę srūva šiltas, raminantis vanduo
(kaip matote, mums sekėsi puikiai)
Eilės
nesu kebabų guru
ir nenoriu būt
pardavimų superherojum
ar uab kūryba
sandėlio darbuotoju
Izabelė
vakaras jo švelni vėsa – ir
ant tako stovi Tu Izabele –
baltu megztuku – kaip mažas paukštelis
Tu pilna švelnumo – o ir kaip patekai
į šitą pasaulį?
