LiteratūraPoezija
●
stebiesi, kad rašau poeziją
palauk, seniuk, dar nematei mano „OnlyFans“
ten aš išsilukštenu kaip pistacija
išsivynioju kaip mumija
nes kiek galima slankioti tarp eilučių?
Pasitikėjimo
pasitikėk medžiu
debesiu
sugniaužta
žemės sauja
į kurią vėliau
pats pavirsi
●
Yra tos knygutės
Kuriose daug taškų
Jei teisingai sujungsi gausi paveikslėlį
Kaip aklasis brailiu išskaitysi pasaulį
Bet nebūtinai teisingai
Prisiuvau suknelei sagas
Nusprendžiau – liūdesio nevalia vaikyti.
Geriau išsaugoti, kad atsiminčiau liūdėjusi,
neverkčiau dažnai dėl to paties. Todėl
mezgu ilgą Vaivos Liūdesio Suknelę.
Nedaug liko, tik trūksta sagučių.
Velykų sveikinimas
kažkurios Velykos. sėdžiu ant lovos, mama koridoriuje plauna grindis.
atsiveria durys –
paskambino iš ligoninės, mirė senelis –
durys užsiveria.
norėtųsi pridurti, jog po ilgos kovos su liga, bet mačiau tik paliaubas.
fontanas
vaikystėje
išrasdavau įvairius žaidimus
iš loto kubelių
degtukų dėžučių
ir daiktų
kurių paskirties nežinojau
●
Yra šalis, kur upės.
Kur viskas – laukai, miškai ir pelkės.
Šalis, kur citrinmedžiai žydi –
Dar ne, bet „jau greitai“.
Tačiau mus šiuo atveju
Domina sodybos, deramu atstumu išdėstytos,
Kad netrukdytų šaiminyku jaustis.
●
visa tai tu bandai
sudėti į mano galvą
kam man dabar svetima atmintis
aš ir savos neturiu kur dėti
Medžiams atminti
Dabar jau galiu rašyti tau bet kuria kalba,
galiu netrinti žodžių, nebeapsimetinėti, kad tu pasveiksi,
kad geresniais laikais būtinai pasimatysime.
Namiškiai nepritarė, kai pasakiau, kad noriu važiuoti.
Sakė, kad nenusipelnei, kad prikursiu visiems problemų.
Matyt, prisižiūrėjusi prasto kino, tikėjausi kažkokios atomazgos,
lyg tavo gyvenimas būtų buvęs apie mane.
●
Kas tuomet buvo šitos dienos
Savo saldumu ir druska
Apelsino žiedais
Juodom ir baltom plytelėm paskutinį žiemos vakarą
