LiteratūraPoezija
Eilės
vogti iš savo miego eilėraščius
paslėptus pasąmonės banke
nes tai labai tvirta valiuta
brangesnė nei ilgapirščių rankos
Idant
Galėčiau pretenduot į pareigas (jau pamiršau kokias), turėjau iki vidurdienio vesti Mero pavaduotojo dukterį. Įsakymą perdavė trys minutės po dvylikos.
Aš jau turėjau žmoną; Mero pavaduotojas buvo bevaikis; bet aš vedžiau.
Tada man liepė nuskusti tėvui barzdą. Gerai. Nesvarbu, kad jis buvo eunuchas…
Iš „Bevardžių akimirkų“
Po žeme turėtų būti daugybė laiptinių: minkštų it samanos, aprizgusių šaknimis, ankštų ir stačių – sudūlėjusių lapų kapinynas.
Mirusieji bruzda pirmyn atgal šiais laiptais. Sunki kelionė, bet įveikiama. Pašaukti, jie ateina.
Daugelis jų pasiekė tai, ko neįsivaizdavo būdami gyvi, vientuliai ankštuose būstuose, nustumti triukšmingos minios.
savaitė be manęs savaitėje du (arba odė vabalams)
kenkėjai išlindo jie nuolatiniam polinky
sulaukti obelų kol šios pražys ir nukris
ant žolės o atrodo nemins jos ir ilgai
negyvens sunokę išsirpę suirę išties…
Be vietos
„Savo vietą palikę
plaukai, nagai bei moterys
yra pasmerkti likti niekur“, –
taip vieną šloką mums aiškindavo
sanskrito mokytojas.
Iš mirtino išgąsčio
mes, mergaitės,
sustingdavome savo vietoje!
Eilės
paskui uždegėm
vieną mano eilėraštį
ir kurį laiką buvo šviesiau
Utopijos ilgesys
Visi kūrėjai, kurie svajojo vėl tapti aktualūs visuomenei,
Visi, kurie norėjo, bet neturėjo savo karo,
Visi, kuriems trūko kilnaus tikslo, didesnio už save…
Dvieiliai
neapykantos erą pradėję nykūs protai kvailiai
juodas kraujo žydėjimas kančios sklidini aviliai
Mėlyns ir geltons
Vai žydėk žydėk,
Bal̃ta obelėle,
Tàke duobkasių,
Slė́ny užu kalna.
