●
●
dabar tu klausaisi
savo širdies tvinksnių
savo kvėpavimo
juodi išbaidyti žvėrys
pasileidžia bėgti
tarp tavo blakstienų
žinai kad už visko
yra siena
kurios neperlipsi ir neapeisi
gali ją trankyti rankom
gali į ją kabintis
ieškoti joje įtrūkimų
jauti kaip naktį
nubunda šikšnosparniai
o aukšti
bet ausimis
negirdimi dažniai
perveria tavo sielą
●
neieškok manęs
tarp teisiųjų
jie tik aikštėje
iškelia vėliavas
turėdami
tvirtą užnugarį
ir priekį
neieškok manęs
tarp šventųjų
niekada čia nebuvo
vietos
tarp tų esu
kurie gina
arba tik sulaiko –
tarp pilkųjų kareivų
●
galėjai dar jį sulaikyti
bet kam šito reikia
visi mes turime pasirinkti
ar dainą ar mirtį
galėjai savo vaikus išmokyti
ne kilti ir skristi
o kilti ir eiti
galėjai atgal nežiūrėti
žiūrėti į priekį
ir nieko nebūtum pakeitęs
●
varnos tarsi paklusdamos
kažkieno negirdimai komandai
tupia visu pulku
kapinių medžiuose
ir pasakoja mūsų gyvenimus
suprastum
būtų turbūt įdomu
nesupranti
ir nereikia
šitoks raudonas vakaras
raudonas dangus
ir žirgas toksai neramus
kalvis nukala pasagą
●
išsigandau
nepamatęs savo
atspindžio vandenyje
kažkas netikras
arba suklastotas
žiūrėjo į sielą
ranka perbraukiau
išretėjusius plaukus
mėnesiena užliejo krantus
neturėjau kur pasislėpti
kojos per sunkios bėgti
●
kai ima loti
šešėlių šunys
žinau vaikštai
aplink namus
bijau –
atėjai išsivesti
o aš dar turiu
užbaigti darbus
liko patys mažiausi
ir nuobodžiausi
kurių nevalia palikti
turiu pats užbaigti
jiems dar turiu jėgų
tik duok dar truputį laiko
●
gyvenu
tavo jausmų
provincijoj
esu
į odą
įstrigus blakstiena:
sugalvok norą
bet jis
nebūtinai išsipildys
tokia laiminga buvai
kai pirmą
raukšlės takelį
užlygino sniegas
●
jau ne žiema
dar ne pavasaris
tik juodieji kovai
krankia ir krankia
nuostabiai išmintingi
paukščiai
išmokę gyventi
bendruomenėje
vogti vieni iš kitų
dergti žmonėms
ant galvų
jie kaip ir tu
iš tų pačių
varninių
●
visiems mums
reikia švelnumo
netgi patiems atšiauriausiems
tik kažkodėl tu tuo netiki
po šiurkščiais žodžiais slepiesi
o šiurkštūs delnai
suspaudžia akmenį
tavo akimis
žiūri žvėriūkštis
tavo lūpomis kalba vienatvė
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Triptikas
1
po karo
laiką reikia skaičiuoti
iš naujo
po karo
likę pastatų griaučiai
negali būti užuovėja
negali būti prieglauda
gyventi minų laukuose
nežinant kada ir kur
lyg plyštant
aortai
2
kai aš išplauksiu
kai statysiu tinklus
paskui juos trauksiu
kai jų akyse
bus įsipainioję minos
ir vienas povandeninis laivas
mirties akys
žvelgiančios iš gelmės
tokios beprasmės
dabar nesupranti kodėl ir kaip
jūros ežių spygliai
sminga žuvims į papilves
3
o kai aš sugrįšiu
iš karo
o kai aš sugrįšiu
nemokėsiu ramiai su visais
sėdėti prie stalo
nemokėsiu lėtai
kultūringai valgyti
naktį pašoksiu iš miego
nelyg į ataką
trečią valandą
po vidurnakčio
vilko valandą
●
vėl užsikirto
ką tik pradėtas
eilėraštis
lyg pistoletas
kažkam
dovanojęs gyvenimą
o man dovanojo laisvę
vėjo taršomus plaukus
paukščius pakelės medžiuose
neįvykdytas įsakymas
nesuvarstyti
batraiščiai
koks gražus šitas
mūsų gyvenimas
kai žinai kad ne amžinas
●
lietaus kalbą
skaitome tarsi aklieji
lietaus kalba
verčiama į visas kalbas
išskyrus ugnies kalbą
norėčiau dabar patylėti
lietus kalba
senąja mūsų kalba
mėlynieji vandenys
tarsi užuolaida
nuo visko kas žeidžia mūsų akis
pailsėti
●
atkastas kardas
nusitaiko į atmintį
atkastas sluoksnis
kvepia mirtim ir tamsa
eik pro šalį praeivi
jie buvo palaidoti
ne tavo čia žemė
ne tavo šviesa gelmėse
