Kambariokės
Kambariokės
kai močiutė išskrido
vietoj jos lovos
kambaryje pastatė pianiną
kad tyla derinama pustoniu žemiau
uždainuotų
naktį seni kuoliukai judėjo ir
stygos neliečiamos
skambėjo pačios
gal naktis
o gal močiutė bandė pasakyti
ji niekur nedingo ir jau nekurčia
Senutė
juodame fone
auksiniame rėme
motina su kūdikiu
priešais ikoną
žegnojasi ir nusilenkia
senutė madona žvakių miške
akys pajuodusios
skruostai nuvytę
tuščios rankos
švelnus nuolankumas kūne
lyg ji visą pasaulį
tarsi kūdikį
suptų
Nepaliečiamas
visai įmanoma
kad šį kartą jis ateis
tyliai tarp žolių
siauru užaugusiu taku
susikūprinęs dvylikos kojų vabalas
ir jo niekas neatpažins
tik vienas kitas vaikas
pačiupinės lyg malonę
tylesnę už tyliausią giesmę
o devynerių metų mergaitė
paklaus Dieve ar tai tu atėjai
man parodyti kelią?
Be jos
vasara buvo kaitri
vietoj lietaus
žemė iš dangaus
krito
mes vos spėjome
laidoti mamą
kiekvieną naktį
sapnuos
turguje supirkinėjau
visus krapus ir svogūnų laiškus
kurių niekad nevalgiau
kad tik kas nors pasakytų
vaikeli
Šiapus ir anapus
įžengiu į
tuščius namus
nueinu į virtuvę
viryklė
kaip aukuras
kai nežinau
kur rasti mamą
ten randu
šiapus ir anapus
pasidėjusi ranką
ant šaltojo dangčio
lyg telefonu
su ja kalbu
Dievų vaikaičiai
sode tėtis apkamšė bites
mano vaikystės kailiniais
kad nesušaltų žiemą
mes tupime pasileidę plaukus
kaip antenas
gaudome vėją ir dievus
ant pirmojo sniego
nukrito juoda aronija
sakė auga dėl vitaminų
dabar matau dėl kokio grožio
vėjas transliuoja
juodos aronijos balsus
Mergaitė žaidžia
tėti noriu kad būtum
mano pilis
apdėjo jį žaislais
dabar ji karalaitė
Rūbinėje
vietoj numeriuko
paduodu banko kortelę
ligoninės rūbininkė plūsta
galvos nevalia pamesti
netgi pametus
tėtį
Angelai violetinėm rankom
žinojau kad išeisi
perspėti atėjo angelai
baltais plaukais
raukšlėtais veidais
toks ilgas atstumas
nuo dangaus iki žmogaus
ir atgal
vėliau atpažinau juos
Halės turguje
pardavinėjo pusvelčiui
obuolius ir mėlynes
jų veiduose žemėlapiai
į mišką į dangų
į čia ir dabar
jei įdėmiai neįsižiūrėsim
pasiklysim
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Pirmųjų dienų šventraščiai
švelnumas ir trapumas
pradžių pradžios
mūsų pirmosios Halės turgaus braškės
perdurtos rytinės saulės spinduliais ir
dumblėta Latvijos jūra nerimastingi kūnai
atlaidumo tiek kiek smėlio ant kranto
Užupio angelai dar ne bronziniai o tikri
sparnais lietė mūsų galvas kilo temperatūros
žiūrėjome vienas į kitą
dangus taip žiūri į mus
