Literatūra
Žemaitėjė
O kalba? Iš šono regis – grubi, nerangi kaip ir pats žemaitis, bet kiek joje malonybinių žodelių! Niekur Lietuvoj nerasit jų tiek. Varga vabaleli, tu, – lupa vyrą žemaitė. O kokie ištęsti patylėjimai, o reikšmių tose pauzėse! Ir nesupranta šių pauzių niekas, sako, kad nekalbūs tie žemaičiai. O žemaitiško tylėjimo neįstengia perprasti, neduota atvykėliams, susikalbama čia tylint, susikalbama žvilgsniais, mostais…
Kaltas klimato atšilimas
Šią žiemą padariau sau banaliai paprastą atradimą, kad po miestą judėti (keliauti) viešuoju transportu yra pigiausia ir patogiausia, o tai darydamas patiri dar ir bendravimo su žmonėmis trūkumo kompensaciją.
Piktas šuo
Pamatę tokį skelbimą, nebijokim, tik supraskim – tas šuneliukas visai gal nepiktas, o gal jo net nėra, skelbimas tik pagąsdinti… Paspėliokim: galbūt jo savininkas nesėkmių lydimas, iš gyvenimo ir savo paties liguistos sielos pinklių neišsivaduojantis psichiatro pacientas? Mažai norinčiųjų sakyti skaudžią tiesą.
Kalėdos – liūdnas metas vargšams
Jonui Mekui – 100. „Kino užrašai“
[Peter Bogdanovich:] Bet iš esmės Jonas yra ne tik apsigimęs revoliucionierius, bet ir poetas. Jis žvelgia poeto akimis. Užtenka pažiūrėti ilgus jo asmeninės kelionės filmus ir labai aiškiai išvysi jo humanistinę, melancholišką, kartais aikštingą, visada patrauklią asmenybę ir ypatingą viziją. Be abejo, jis dažnai ir rašo kaip poetas.
Socialinių tinklų kaliniai
Dekonstruotas genijaus mitas (bet ne grubiai paneigtas), aukos pozicija, priklausomybės mechanizmas, įsikalbėtos bajorystės idėja, užsiminta apie mizoginiją; apskritai atlikta taktiška psichologinė analizė. Neįtikėtina, kad psichozes bendraamžiai kūrėjai vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“. To prieš imdama į rankas šią knygą nesitikėjau.
Ką skaitė Leokadija Diržinskaitė?
Alegorija
Protingavimai (31)
Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.
Satan is real
Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais.
