Eilėraštis šuniui
Eilėraštis šuniui
Pasiimčiau, jei būčiau aš Nojus,
tik tave ir ėdesio šulinį,
štai kodėl kasdien aš kartoju:
mano šùnele, šùnele, šùnele.
O jei tvanas, išskleisim skėtį,
pasroviui – į tamsiausią tunelį
nebaisu, jei tik pašnabždėsiu:
mano šùnele, šùnele, šùnele.
Du sparnai išaugs mūsų laivui,
ežerai sapnuosis mėnulyje,
kosmonautai poetai jūreiviai –
aš ir šùnele, šùnele, šùnele.
●
Akordeonistas
požemy
skambino sostų karus
tarsi man vienam
grotų mišias
paribio gatvės
lapų pūtėja
išjungia pūtiklį
neišgąsdinti šuns
nenupūsti sielos
Antėjas ir Albina
Bet ar matei, kaip skrenda gulbės
virš marių, taip, kad angelai pavydi,
kaip plazda skalbiniais sparnų, mažyti,
kai skleidžiasi virš marių tarsi tulpės?
Dvi baltos jachtos burėmis
plazdės – „Antėjas“ ir „Albina“,
žydės virš kopų rojaus obelynai
ir semsime visi žiedus kepurėmis.
Požeminis
Išmuštas dantis – sužalojimas smulkus,
kai Jurbarke turi tu turtingus tėvus.
Anoniminis grafitis požeminėje perėjoje
Nužudyk, nužudyk mane švelniai,
kaip Jurbarke, kaip ten Fugees
dainavo. Nusitaikyk į elnią –
į mane, ir iš juostinio Fuji
nušauk ir jau neberyškink,
pasiliksiu juostelės skaistykloj,
o jei sugalvosiu sugrįžti,
paukščiu atsitrenksiu į stiklą.
Simbolistinis
Birželis, taip Neris čiurlena,
skalauja torsą Loreleĩ;
vilioja, dantimis kalena,
ir skraido kulkomis juodi čiurliai.
Čiurlens Čiurlionis, kaip čiurleno
miške ir jūroje, ir agnus dei
subliaus, žinai, pas jus apsigyveno
po lietvamzdžiu juodi čiurliai.
Foje
Skruostuose – sniegenos,
širdy – pionieriaus būgnas,
pasiimki mane, aš – niekieno
su taurėmis ligi dugno
pasiimki, net jeigu aš antras,
net jeigu antras – nuo galo,
pasiimki iš šios, kaip Andrius,
skylės pasiimti tik gali
pasiimki eilėraštį, raidės –
lesykloj ketureilio zylės,
toks visas toks mano toks kraitis
ir giesmės gulbių nebylios.
●
Į tave vogčiomis nežiūrėt neįmanoma,
kaip į langą nakty pirmame aukšte,
net jei tu panaši ne į mano mamą,
tu ryte mane žadink paukšte
tavo akys skaistesnės už langus
po naujų (dar neišneštos eglės),
aš nuskinsiu slapta nuo palangės
savo ašaros sūrų varveklį.
Tadui
Mes visi mirsim po vieną,
sužinos tik po keturnedėlio
draugai. Degtinės su pienu
sumaišyk – už Tado, už vėlę
sumaišyk dar degtinės su pienu,
kavos likeriui neliko jau talerių,
mes visi mirsim po vieną,
kaip prieplaukos traleriai
sumaišyk ir juoda, ir balta, al-
koholizmą ir diabetą,
susitiksim vėliau visi Válhaloj,
šv. Petrašiūnuos, prie optibeto.
