Protingavimai (31)

 

●

 

Gal yra žmonių, kurių sąmonė yra kolektyvinė pasąmonė, ir jie gyvena visų žmonių gyvenimą. Visų žmonių džiaugsmus ir liūdesius išgyvena. Gal tai genijai. Skaičiau Dostojevskio romaną apie mergaitę, kuri gyveno pas svetimus žmones, ir pats buvau ta mergaitė.

 

●

 

Aš esu protingas, nusprendė žmogus, todėl, kad nieko nežinau. Dievas man davė protą tam, kad nieko nežinočiau, o aš noriu žinoti.

– Ką tu nori žinoti? – klausia Dievas.

– Noriu žinoti, kam tu mane sutvėrei.

Nejaugi Dievas pasakytų: tam, kad numirtum. Netikiu.

 

●

 

Girdėjau, kad kai kuriose šalyse vyksta protestai prieš pagalbą Ukrainai. Tegul Putino rusai nukariauja Ukrainą. Tegul išžudo visus galvijus, visus vaikus, moteris ir vyrus. Tegul pasilieka sau tik nekaltas mergaites. Kas pasikeitė nuo išėjimo iš Egipto laikų?

 

●

 

Tikintys žmonės tobulina pasaulį. Ar tobulas Dievas gali sukurti netobulą pasaulį? Ar gali tobulas pasaulis tobulėti? Ar gali tobulas Dievas sukurti netobulą žmogų? Ar gali būti tobulas žmogus nelaimingas?

Duok durniui laisvą valią ir jis padarys save nelaimingą.

 

●

 

Žinomi dalykai, kuriuos dažnai kartoju, nes jie man rūpi. Mokslas įrodė, pagrindė eksperimentais ir statistika, kad žmogui laisva valia neduota. Žmogaus elgesį lemia cheminės reakcijos, vykstančios bevalėje biomasėje, iš kurios žmogus padarytas. Mano protas mokslu tiki. Bet širdis ne. Kam žmogui baimės jausmas duotas, jeigu jis beprasmis. Ar tie mokslo vyrai, kurie tvirtina ir įrodo, kad laisvos valios nėra ir žmogus nieko pakeisti negali, neapsidairo eidami per gatvę, klausia Stephenas Hawkingas. Gal ne savo valia jie dairosi? Nežinau.

 

●

 

Anksčiau menininkai paišydavo ne paveikslus, bet dievus, esmes, kurias jausdavo arba kurias kiti jiems padėdavo pajausti. Toks yra Tolimųjų Rytų, Pietų, Centrinės Amerikos menas, ortodoksų ikonos. Ten nėra meno dėl gražumo. Paveikslo gražumas – tai kaip žmogaus kūno gražumas. Antikos menas toks. Romoje mačiau nukryžiuotą Jėzų, panašų į bjaurų siaubingai kenčiantį gyvulį, bet tai ne Jėzus buvo, o tik jo kūnas. Tai ir yra ecce homo. Juk Pilotas taip apie Jėzų pasakė. Dievas gyvulio kūne.

Žmogus yra Dievas, prikaltas prie kryžiaus.

Papasakojau apie tai Giedrei Jankevičiūtei, kuri gyvena Vatikane. Ji sakė, kad tokio krucifikso nematė. Aš kitą dieną ieškojau jo, bet neradau. Turbūt sapnavau jį. Sapne krucifiksas buvo horizontalus, koks ir turi būti kūnas. Tokie mano regėjimai.

 

●

 

Yra vaizdai, kuriems akių nereikia, ir garsai, kuriems nereikia ausų. Vaizdus žmogus mato sapne. Su kuo jis juos mato? Garsus sapne žmogus girdi. Su kuo jis juos girdi? Kiekvienas sapnuojam savo sapną. O Dievas mus visus sapnuoja, sako Berkeley.

 

●

 

Dievas yra amžinas minčių kūrėjas. Mano sąmonė irgi yra amžina minčių kūrėja.

– Nepiktžodžiauk, Mikalojau.

– Nepiktžodžiauju. Juk Dievas pats pasakė, kad sukūrė mane pagal savo paveikslą ir panašumą ir įpūtė mane man į nosį.

 

●

 

Niekada nesapnavau Dievo.

 

●

 

Netikiu krikščionio nuolankumu. Tai žąsies nuolankumas, kai pila ant jos vandenį. Pilkit, jeigu norit. Kas man. Nesvarbu, kad muša. Svarbu, kad neskauda.

 

●

 

Dievo karalystė yra jumyse, sakė apaštalas Lukas. Pragaras taip pat. Pragaras – tai sąžinė. Rojus – tai svajonė. Ir rojus, ir pragaras žmogaus viduje. Dabar. Ne po mirties.

 

●

 

Fra Angelico paveiksluose Dievo gerumas. Paišydavo Fra Angelico ant kelių atsiklaupęs. Panašus man neprofesionalių menininkų meksikiečių menas. Paišo jie Švenčiausiąją Mergelę tokią gražią, kokią tik gali. Ir iš tikrųjų be galo gražią nupaišo.

 

●

 

Sofija Katkevičienė visą gyvenimą buvo pardavėja. Kai išėjo į pensiją, pradėjo paišyti nuostabius paveikslus. Dievas kūrėjas joje nubudo. Visi menininkai, visuose yra Dievas kūrėjas, tik vienuose miega, kituose ne.

 

●

 

Sartre’as. Žmogus atsiranda be esmės, o peilis su esme. O kas peilio esmę sugalvojo? Gal Sartre’o žmogus be esmės kuria esmes.

 

●

 

Laisva valia – tai noras, savo paties priežastis.

Ar gali noras būti priežastis, bet ne pasekmė?

Tikėjimas laisva valia – tai tikėjimas Dievu. Laisva valia – tai pasekmė, neturinti priežasties. Kūryba iš nieko.

Jeigu yra laisva valia, tai ir Dievas yra. Jeigu noras turi prasmę, tai Dievas yra. Jeigu laisvos valios nėra, tai norai beprasmiai, nes nieko pakeisti žmogus negali.

Fizika draudžia ir laisvą valią, ir norus, ir Dievą. Ir mane draudžia. Citrinoje mokslas gali rasti rūgštį, bet ne rūgštumą. Nėra rūgštumo, jis tik žmogaus galvoje. Aš esu savo galvoj. Ten save jaučiu. Ar galėtų mokslininkai naudodami tobuliausius prietaisus atrasti mano galvoje profesorių Mikalojų Povilą Vilutį, liūdesį jo ir linksmybę. Ne pirmas tą sakau. Nėra Vilučio, nes prietaisai jo neranda.

 

●

 

Kai aš esu savo viduje, ten aš laisvas. Ten aš pats save valdau. Kai aš esu minioje, aš turiu taikytis prie minios, turiu būti kaip visi žmonės. Visi – tai vienodi žmonės. Nebūkim „aš“, būkim „mes“. Lenino ir pardavėjų lozungas.

 

●

 

Noras yra reakcija į blogą būseną. Taip sugalvojau.

 

●

 

Kvantų pasaulyje laisva valia yra. Objektas kvantų pasaulyje kuria subjektą, o subjektas objektą. Noriu turėti viltį – kvailių motiną, kad tai tiesa.

 

●

 

Gyvenimas yra jausmas, kad gyveni. Skausmas yra nemalonus jausmas. „Google“ perskaičiau. Šaltis yra nemalonus jausmas, karštis yra nemalonus jausmas, bet koks jausmas yra nemalonus. Jausmas yra skausmas.

 

●

 

– Mikalojau, vis verki, vis dolet, ergo sum, vis gyvenimas – tai skausmas. Tau visą laiką skauda?

– Nelabai.

 

●

 

Ar genas supranta, kad jis yra? Ar jis galvoja: aš esu ir man bloga? Juk „esu“ ir „bloga“ – tai tas pats.

Taip sako Buda.

 

●

 

Būk čia ir dabar ir būsi laimingas. Aš visą laiką esu čia ir dabar ir niekada nebuvau kur nors kitur. Aš laimingas. Valio!!! Ne, Mikalojau, kalbama apie tavo mintis, o ne apie tavo kūną. Tu esi tavo mintys, jos gali būti ne tik čia ir dabar, bet ir praeityje, ir ateityje. Laikas, padarytas iš praeities, dabarties ir ateities, yra tik tavo mintyse.

 

●

 

Laimė yra, kai žmogus turi viską, sako Epikūras. Jis buvo bedievis ir kalbėjo apie kūną. Kai kūnas turi viską, jam pasidaro nuobodu ir jis pasikaria.

Siela šioj ašarų pakalnėje laiminga nebūna. Dievo veido nemato.

 

●

 

Apie tai, kas keičiasi, negalima žinoti. Aktualijos keičiasi. Būtyje viskas keičiasi. Tai, kas nesikeičia, gali būti tik nebūtyje. Esmės nesikeičia. Tai, kas svarbiausia, yra nebūtyje. Dievas nebūtyje.

 

●

 

Turbūt neįmanoma laiko apibūdinti atsiejus nuo erdvės ir materijos.

 

●

 

Priežastis – tai praeitis. Praeitis, kurios pakeisti negalima, lemia dabartį, kuri lemia ateitį.

Tapytojas Algimantas Kuras papasakojo man pasaką apie motiną, kuri pasiuntė savo vaiką druskos pas kaimyną. Kaimynas gyveno kitoje gatvės pusėje. Vaikas bėgo per gatvę ir jį suvažinėjo mašina. Motina, žiūrėdama į savo mirusį vaikelį, kentėjo baisias kančias ir draskėsi sau veidą. Ji kaltino save.

Sugalvojau rašinėlį.

– Visagali Dieve, – šaukė motina į dangų, – padaryk, kad būtų vakar ir aš žinočiau, kas bus.

Dievas išklausė motinos ir grąžino vakardieną lygiai tokią, kokia ji buvo, nes ją lėmė visos dienos, buvusios prieš ją, ir ką nors pakeisti galima tik pakeitus pradžią. Ne motina, bet jos burna sakė žodžius ir ji vėl siuntė savo vaiką druskos, tik šįkart ji žinojo, kad jis bėgs per gatvę ir žus. Siaubo rašinėlis išėjo.

 

●

 

Nejaučiančių dalykų būtis yra tik jaučiančių galvose. Man akmuo yra todėl, kad aš jį patiriu.

 

●

 

Man yra tik tai, ką aš patiriu. Mano patyrimas yra tik mano galvoje ir niekur kitur. Ir aš su visa savo galva esu savo galvoje ir visas mano pasaulis yra tik ten ir tik man. Dievas man visą pasaulį padovanojo. Kandžioja mane Dievo dovana.

– Tavo galvoj yra tavo galva? To negali būti.

– Gali.

 

●

 

Tiesa yra veidrodis, kuris atspindi tai, kas yra. O tas veidrodis, kuris kreivas, – tai tik veidrodžio tiesa. Visi žmonės savaip kreivi veidrodžiai su savo tiesomis.

Reiktų išleisti knygą, kurioje būtų surašyti visi faktai.

– Neįmanoma išleisti tokios didelės knygos.

– O gal ji būtų tuščia?

 

●

 

Akmens priežastis pasaulyje, o kur žmogaus Aš priežastis?

 

●

 

Stebisi žmonės. Jie neįsivaizduoja, kaip piramidės buvo pastatytos, kaip egiptiečiai iš kiečiausio akmens tobulai iškalė tūkstančius sarkofagų turėdami tik žalvarinius kaltus. Turbūt atskrido ufonautai ir iškalė juos žmonėms ir katėms. Aha. Ki ki ki…

Yra žmonių, kurie padaro tiek daug, lyg para jiems turėtų ne 24, o 240 valandų. Jie gyvena ir dabar. Reiktų jais stebėtis ir juos tirti.

 

●

 

Psalmių knygoje parašyta: Žmogus prilygo galvijams… Pagaliau! Vaišinkitės, sveteliai. Kiškit maistą į snukius.

 

●

 

Vyras keturkampis, o moteris apvali. Taip samurajų knygoje „Hagakurė“ parašyta.

Tobuliausia forma yra apvali. Moteris moka būti laiminga bet kokiomis aplinkybėmis.

 

●

 

Haiku – drugelių poezija. Kardai, kuriais samurajai kapodavo galvas, būdavo išpuošti gėlytėmis. Nejaugi jie iš tikrųjų troško mirti? Nejaugi jie nugalėjo instinktą? Aš turbūt mirsiu ne nuo ligos, bet nuo mirties baimės. Savižudžiais gimstama.

 

●

 

Kitas reiškia kitoks. Daiktas yra tik kitoks. Viskas keičiasi. Prieš akimirką daiktas buvo toks, dabar jis kitoks, o po akimirkos jis dar kitoks. O koks jis būna tarp akimirkų? Daiktas nebūna toks. Jis būna tik kitoks.

 

●

 

Buvau Zenono koplyčioj Romoje ir mačiau ten meną savo dūšiai ir jis man buvo gražesnis už viso pasaulio menus. Nei kinas, nei afrikietis, nei indėnas man ne tėvas, ne brolis ir ne sūnus. Ne vieno kraujo mes ir jų menas man nelabai suvokiamas.

 

●

 

Kalti yra kiti.

 

●

 

Žmonės myli tik save. Visos meilės yra pasislėpusios meilės sau.

Tėvai mylėjo Džeką Skerdiką todėl, kad jie patys jame buvo.

 

●

 

Darau gera todėl, kad man gera daryti gera. Man gera, ne kitiems.