Piktas šuo

Autoriaus nuotr.

Atklysta paprastas klausimas – kodėl tas šuo piktas? Kritiškai ir smalsiai stebėkimės – mažai ėsti duoda, gaili, taupo, savininkas baudžia, šiaip gainioja? Arba paprasčiausiai – šunelis nieko neapskalijo? Bet gal piktumas persismelkia ir iš paties šeimininko? Galbūt gyvendami juodu nejučiom supanašėja išvaizda, būdu, elgesiu? Įsivaizduoju pikto, pagiežingo veido šuns laikytoją. Piktdžiugišką, savimylą, nuolat rūstaujantį, irzlų, paniurėlį (apšauks, aplos prašalaitį ar vėl kokį nuriedėjusio patvorinės obels vaisiaus grobėją, nerūpestingą triukšmadarį). Nežinom, galbūt darbuojas ir jautriarankiai gyvūnų psichologai, tikriau – šunų būdo pažinėjai, paglostydami paplaukiui ar priešplaukiui šunėką ar vilkšunį, tikriau, šunvilkį, nuspėja, nustato piktumo ir gerumo lygį. Išmąsto pykčio ar pakantumo priežastis, o jų – šimtai. Štai vien siaubingai išaugintos elektros, maisto kainos negailestingai kerta per kišenes, ramaus proto likučius ir kitas pastovias, amžinąsias vertybes, paskiausiai – atverčia į maldingą būvį. Todėl skurdesni, gobšesni savininkai prie kaulų palieka vis mažiau mėsos. Ir štai, visas irzlybes ir piktumėlius sugeria ištikimi šuneliai, kasdien, kasnakt vis labiau piktėdami, niekuo dėtą mėnulio sūrį, naktibaldas apskalydami.

Pamatę tokį skelbimą, nebijokim, tik supraskim – tas šuneliukas visai gal nepiktas, o gal jo net nėra, skelbimas tik pagąsdinti… Paspėliokim: galbūt jo savininkas nesėkmių lydimas, iš gyvenimo ir savo paties liguistos sielos pinklių neišsivaduojantis psichiatro pacientas? Mažai norinčiųjų sakyti skaudžią tiesą. Muistosi, privengia aiškiai, teisingai užrašyti: PIKTAS ŠEIMININKAS. Jis irgi ne priežastis, bet negi kas drįs pridurti – PIKTAS, NES ĮSTRIGĘS BUITYJE IR BŪTYJE.

Dar nemačiau skelbimo PIKTA KATĖ. O bent įsivaizduokime lūšišką katę, tykančią svečio obels viršūnėj. Kačių savininkai net ryškiau supanašėję su aštrianagėmis murklėmis.