AUDRIUS MUSTEIKIS

Ką skaitė Leokadija Diržinskaitė?

 

Pateikę tokį klausimą aplinkiniams, išgirsite du atsakymų variantus: a) „O kas ji tokia?“; b) „Ji dar gyva?“

Iš Leokadijos Diržinskaitės asmeninės bibliotekos į viešumą išsprūdo Juozo Požėros romanas „Šalnos“ su autoriaus įraitytu dovanojimo įrašu. Knygos aplankas keliose vietose įplėštas, priešlapyje likę pirštų atspaudai, o pati knyga – puikiausios būklės, tarsi išvis nesklaidyta. Tai vis dėlto neskaitė? Jai būtų galėję patikti. „Šalnos“ pasirodė 1978-aisiais. Iki Sąjūdžio likę nei daug, nei mažai – dešimtmetis, o lietuvių prozininkai tebesiekia idealo – sunkiasvorio realistinio psichologinio romano su trilerio ar net blokbasterio elementais apie „lemtingą praregėjimą“ pokario metais, „sudėtingą apsisprendimą“, su kuo eiti. Simptomiška, kad ideologinių klišių primityvizmą tarsi stengiamasi užglaistyti itin dirbtiniu žodingumu, kūrinio duobes prikimšti pseudoliaudiškai vaizdingų sakinių užpildo.

Filmas pagal šį romaną pasirodė 1980-aisiais („Sužeista tyla“). Iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo likęs dešimtmetis, o Lietuvos kino studijos žmonės tebeieško būdų įbristi į tą pačią upę, į kurią brido filmų „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Laiptai į dangų“ kūrėjai. Žinoma, nesuranda. Rezultatas atavistiškas.

(Jeigu galima, bus papildomų klausimų: kas yra Vanda Klikūnienė? Janina Pacevičienė? Stefanija Seržantovič? Vieno „aplinkinio“ atsakymas nuskambėjo itin pikantiškai: „Herkaus Kunčiaus kūrinių veikėjos.“)

 

 

Toliau – apie masinį skaitymą sovietmečiu. Galimybė skaityti buvo užtikrinta ir Vasaros gatvės ligoninės pacientams. Tokia lyg biblioterapija. Tomas Vaiseta monografijoje apie vasarnamį šio motyvo neplėtoja.

Antspaudas Adelės Laigonaitės vadovėlyje „Lietuvių kalbos kirčiavimas“ liudija, kad knyga priklausė minėtos ligoninės bibliotekai. Kas iš jo mokėsi kirčiuoti? Bet, užuot juokavę, prisiminkime, kad, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Lietuvių filologijos skaitykloje dalies vadovėlių ne visiems lituanistams užtekdavo.

Arba štai Antano Lyberio „Sinonimų žodynas“ – antspaudas užfiksavęs šiandien nebežinomą realiją: „Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerija. Mokymo metodikos kabinetas.“ Ir stovėjo šis egzempliorius tame kabinete neliečiamas (tik viršelio drobė pamažu bluko), o provincijos mokytojai graudindavosi negaunantys tokių solidžių leidinių, negalintys prieiti prie lietuvių kalbos lobių.

Arba – Kupiškio rajoninėje bibliotekoje dešimtmečius nejudinama prastovėjo knyga „Vsio o balete“, o sostinės baletomanai džiūte džiūvo be tokios literatūros.

 

Iš Vilniaus miesto valgyklų tresto 1965 metais išleistų bukletų, skirtų „gerbiamosioms draugėms“, ruošiančioms šventinį stalą, man labiausiai patinka „Iškilminga vakarienė disertacijos gynimo proga“. Skaitau jame pateiktą pavyzdinį meniu vis iš naujo, tarsi litaniją, vien gėrėdamasis tais tolimais 1965-aisiais ir jų optimizmu.   

Perrašau meniu be komentarų. Šalti užkandžiai: 1. Juodieji ikrai. 2. Eršketas drebučiuose. 3. Konservuotų daržovių asorti. 4. Kepta veršiena su bruknių uogiene. 5. Kepenų paštetas. 6. Sviestas. Karštas užkandis – veršienos inkstai. Karštas patiekalas – natūralūs vištienos kotletai, su jais – vaisiai ir citrina. Tada, žinoma, tortas, sausainiai, juoda kava. Ir gėrimų kavalkada: degtinė, trauktinė, sausas raudonasis vynas, šampanas, konjakas, mineralinis vanduo.

Stalas dengiamas balta staltiese iki stalo krašto ir puošiamas vienos spalvos gėlėmis!

 

 

O apie šią knygą neketinau rašyti. Bet kažkas surežisavo kitaip.

Vėlgi – pirmiausia sudomino antspaudas. „Lėvens krantų kolūkio biblioteka.“ To kolūkio valdos driekėsi dabartiniame Rokiškio rajone, Pandėlio apylinkėse, taigi nelabai toli nuo vietos, kur vyksta Eduardo Mieželaičio „Broliškos poemos“ (1954) veiksmas. Internacionalizmą ir kitus „naujojo gyvenimo“ principus šlovinančiame kūrinyje apgiedota Drūkšių hidroelektrinės statyba. Išpeiktas už „Tėviškės vėjo“ (1946) nostalgišką lyrizmą, siauražiūriškumą ir pan., E. Mieželaitis turėjo reabilituotis. Neišdegė pozicija: komjaunuolis, karo korespondentas frontininkas, o rašau, kaip liepia širdis. Bet ir naujų eilėraščių rinkinių neužteko – atrodė dar per menka, per smulku, ir poetas trinktelėjo iš peties: „Broliška poema“ padėjo pamatus saugiai tolesnei karjerai, kuri taip tolygiai ir rutuliojosi iki sukrėtimo – Nepriklausomybės, atnešusios poetui daug kartėlio.

Sklandus eiliavimas, įvairūs jo modeliai – šiuo požiūriu „Broliška poema“ galėtų būti savitas tarpukariu itin populiarių Kazio Binkio poemų („Tamošius Bekepuris“, „Kriaučius Motiejus“ ir kt.) atitikmuo. Tik ar išvis būta to masinio „naujojo skaitytojo“, kuriam skirtas E. Mieželaičio kūrinys?

Poemos finalas – kaip ir kitų sovietinių operečių: viskas baigiasi priešų ir tamsybininkų sužlugdymu ir vestuvėmis. Beje, moteris – baltarusė traktorininkė Aliesė – čia tik prizo funkcijas atliekantis daiktas. Prizas pirmūnui, darbo spartuoliui. 

Blyksi Pavliko Morozovo mito atšvaitai: Motiejukas įduoda tėvą, nes šis, matydamas kenkėjų „darbelius“, ryžtingai nepasipriešino, pasirinko nuošalę. Šmėsteli ir vietinis mitas – Marytė Melnikaitė. Šmėsteli net Aleksandro Puškino „Eugenijaus Onegino“ orkestruotė – ten, kur pasakotojas komentuoja patį poemos rašymo procesą.

Akivaizdu, kad rašydamas „Kraują ir pelenus“ į „Brolišką poemą“ įdėmiai žvalgėsi Justinas Marcinkevičius. O vienam rašytojui ši poema pravertė kaip literatūrinis modelis. Kazio Inčiūros draminė poema „Mūšis prie Nemuno“, vaizduojanti Kauno hidroelektrinės statybą, buvo ne šiaip kūrinys. Norėdamas tęsti prieš kelis dešimtmečius pradėtą literatūrinį darbą, iš sovietinio lagerio grįžęs K. Inčiūra privalėjo pateikti naują paraišką, „svarų“ sovietinį kūrinį.

Sutapimas ar ne, bet neilgai trukus po E. Mieželaičio „Broliškos poemos“ iš to paties knygų inkilo išsitraukiau K. Inčiūros „Prie Kauno marių“, 1962 metais išleistą knygą. Ten du skyriai poezijos (su atgailos dėl praeities klaidų motyvais) ir trejus metus kurtas „Mūšis prie Nemuno“. Prisiverčiau perskaityti – išgyventi tą kankynę, kurią autoriui turėjo kainuoti tokios literatūros rašymas. Autoriui, nukentėjusiam nuo sovietinių represijų, bet dabar smerkiančiam, ką reikia oficialiai pasmerkti, šlovinančiam, ką reikia oficialiai pašlovinti, ir, skirtingai nei E. Mieželaitis, netikinčiam tuo, ką rašo.

E. Mieželaičiui „Broliška poema“ buvo (re)startas į viršūnes. O K. Inčiūrai? 1962-aisiais, kai išėjo „Mūšis…“, Kauno dramos teatras, kuriam ir buvo skirtas veikalas, jau nebematė galimybių pristatyti jį scenoje (dar penketas metų, ir čia siautės Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“!).

Tačiau tokios dramatiškos pastangos nenuėjo perniek. Tikrasis K. Inčiūros sugrįžimas į literatūrą ir teatrą įvyko – po dvejų metų, toje pačioje Kauno scenoje. Henriko Vancevičiaus pastatyta K. Inčiūros pjesė „Žemaitė“ sulaukė nepaprastos žiūrovų meilės. Netrukus ji pasirodė ir atskira knygele, galima sakyti, pradėjusia įspūdingą Žemaitės vaizdavimo mūsų literatūroje epopėją. Kelią „Žemaitei“ ir kelioms kitoms K. Inčiūros pjesėms praskynė tasai desperatiškas atavistinis „Mūšis…“.

Vienoje – speigo – scenoje vaizduojamas paliegęs bepalūžtantis elektrinės statytojas: neabejoju, kad tai lagerio vargų, įtampos, gniuždymo atmosferos reminiscencija…  

Kad skaitant „Mūšį…“ būtų įdomiau, mintyse skirsčiau vaidmenis tuometei Kauno teatro trupei. Besiblaškanti herojė Alė Daunytė – Gražina Balandytė, tvirtesnė herojė Genė Pumpuraitė – Rūta Staliliūnaitė (būtų debiutinis jos vaidmuo). Daunytės rankos siekiantis pasiryžėlis naujojo gyvenimo kūrėjas Pranas Barėnas – …? Čia žaidimas baigiasi. Į galvą ateina drauge su K. Inčiūra kalėjęs Antanas Barčas ir jo likimas. Taip, apie jį reikėtų ką nors atskirai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.