Literatūra

Ne­už­mie­gant Žvė­ry­ne, Poš­kos gat­vė­je

TOMAS DIRGĖLA Nuo XVI a. iki XIX a. vi­du­rio da­bar­ti­nio Žvė­ry­no plo­tai pri­klau­sė Rad­vi­loms, ku­rie čia tu­rė­jo žvė­rių me­džiok­lės re­zer­va­tą (iš čia ir ki­lo vie­to­vės pa­va­di­ni­mas). Iš lais­vo­sios en­cik­lo­pe­di­jos

Ke­ly­je

VY­TAU­TAS BRO­NIUS Tę­si­nys. Pra­džia Nr. 36

Beveik niekas

KĘSTUTIS NAVAKAS Ne­įma­no­ma žvelg­ti į sa­vo nykš­tį il­giau nei tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jis ima aug­ti, pro­por­ci­jos ne­be­ati­tin­ka ana­to­mi­jos va­do­vė­lio ir die­na yra su­ga­din­ta. Trys su pu­se mi­nu­tės yra lai­kas, kai bū­ni sau­gus, kai vis­kas dar at­ro­do pa­sie­kia­ma ar­ba to dar įma­no­ma iš­veng­ti.

Vasara užsivėrė

VAL­DAS PA­TUM­SIS Va­žiuo­da­mas pro vaiz­din­gą, ty­riau­sią Dzū­ki­jos eže­rą stab­te­lė­jau pa­plau­kio­ti, pri­ta­riant vė­jo or­kest­rui, de­be­sų de­ko­ra­ci­jų fo­ne gel­mių šo­kį su­šok­ti.

Infarktas

JURGA TUMASONYTĖ Dievas išsirašė vaistų depresijai gydyti. Dievo kūno daug, o vaistų neužtenka – nė viena gydykla tiek neturi.

Vie­nat­vės ap­raiš­kos, ar­ba Trauk­la­pio po­za

ER­NES­TAS NO­REI­KA Skęs­da­mas sa­vo gli­čio­se kas­die­ny­bės iš­sky­ro­se pa­si­jun­tu kaip am­ži­na srai­gė, ku­ri minkš­tu ir glei­vė­tu pa­du ban­do per­šliauž­ti sa­vo vie­nat­vės kal­ną. Ta­čiau ji vis ple­čia­si, tar­si su­ger­tu­ko de­be­sys, pri­si­siur­bę dau­gy­bės ra­ša­lo, kol vie­ną die­ną sprogs­ta ir vis­ką ap­taš­ko mels­vo liū­de­sio la­še­liais.

RAINER MARIA RILKE. Eilės

JOZEFINA DAUTBEGOVIĆ. Eilės

Tai, kas ne­par­duo­da­ma

RO­GER SCRU­TON Lei­do­me, kad per daug da­ly­kų šia­me pa­sau­ly­je bū­tų įkai­no­ti Nuo pat ci­vi­li­za­ci­jos iš­ta­kų žmo­nės sky­rė da­ly­kus, ku­riais ga­li­ma lais­vai keis­tis rin­ko­je, nuo da­ly­kų, ku­rie per daug ar­ti­mi mums, kad jais bū­tų pre­kiau­ja­ma. Dva­si­nes gė­ry­bes su­ter­šia ar­ba su­nai­ki­na ban­dy­mas jo­mis pre­kiau­ti.

Sa­ra­ma­go mir­ties pro­jek­tas

TOMAS MARCINKEVIČIUS José Sa­ra­ma­go. Kai mir­tis nu­si­ša­li­na. Ro­ma­nas. Iš por­tu­ga­lų k. ver­tė Zig­man­tas Ar­dic­kas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 212 p. Apie Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­ly­je (nuo ku­rio kul­tiū­ri­niai ai­dai ir ra­ti­lai, pik­ti ir links­mi, lai­ke sklin­da iki pat šiol