Literatūra

Kaip kvepia sniegas, kaip kvepia tamsa

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS Gin­ta­ras Bleiz­gys. So­das. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 110 p. Tur­būt sim­bo­liš­ka, kad šeš­ta­sis po­eto Gin­ta­ro Bleiz­gio ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „So­das“ į kny­gy­nus at­ke­lia­vo ge­gu­žės mė­ne­sį, prieš pat su­la­po­jant ir iš­ve­šint ža­lia­jam „Po­ezi­jos pa­va­sa­riui“.

Hifai ir vaivorykštės

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ Alis Bal­bie­rius. Vai­vo­rykš­tė ir ne­an­der­ta­lie­tis. Esė. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 112 p. Vi­suo­met džiu­gu su­lauk­ti nau­jo lie­tu­viš­kos eseis­ti­kos der­liaus. Šis žan­ras mū­sų tau­tos li­te­ra­tū­ri­nia­me kon­teks­te il­gą lai­ką iš­bu­vo ko­ko­no sta­di­jos ir dru­ge­lio spar­nus au­gin­tis pra­dė­jo tik Lie­tu­vai at­ga­vus vals­ty­bin­gu­mą.

Pasimatymu impregnuotas sumi-e

HILIARAS GILANDA Ta­ku­ma­sa Ono. Pa­pras­ta­sis su­mi-e me­nas. Ja­po­nų ta­py­ba tu­šu. Iš an­glų k. ver­tė Li­na Ti­lin­dy­tė. V.: Min­tis, 2012. 130 p. Oi, ne­muš­kit mu­sės! Ran­ke­lės jai dre­ba… Ko­je­lės dre­ba… Ko­ba­y­as­hi Is­sa (Ver­tė Do­nal­das Ka­jo­kas)

Neaprėpiamos literatūrinės ilgumos ir platumos

NI­JO­LĖ KE­PE­NIE­NĖ An­drius Ja­ku­čiū­nas. La­la­gė. Ap­sa­ky­mų vai­ni­kas. V.: Ty­to al­ba, 2011. 235 p. Ro­žė Poš­kie­nė. Tė­viš­kės ba­la­dės. V.: Lie­tu­vo­s ak­lų­jų bib­lio­te­ka, 2012. 96 p. Kaip pra­de­da­ma kny­ga? Ko­dėl pra­de­da­ma? Pra­de­da­ma iš per di­de­lės svei­ka­tos ar li­gos, ci­vi­li­za­ci­jos dre­bu­lio ar šiaip ko­kio mau­džian­čio są­na­rio

Šiandien mano Dievas – medis

GRE­TĖ SI­LIŪ­NAI­TĖ Jei­gu ir ta­vo mo­čiu­tė gie­da baž­ny­čios cho­re ir dar yra ga­nė­ti­nai gu­vi iš­ly­dė­ti ana­pu­sy­bėn tuos, ku­rie kaž­ka­da vir­tu­vė­je mū­ri­jo kros­nį, ar­ba tuos, ku­rie tą kros­nį pra­va­ly­da­vo, kol ji dar bu­vo nau­do­ja­ma

Stipri priemonė

MICHAIL ZOŠČENKO

GINTAUTAS LESEVIČIUS. Eilės

Iš bytnikų poezijos

Byt­ni­kais, ar­ba byt­ni­kų kar­ta, va­di­na­mas bū­re­lis po­ka­riu pra­dė­ju­sių reikš­tis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jų, ku­rie, at­me­tę ma­te­ria­liz­mu, nau­dos prin­ci­pu ir var­to­ji­mu grin­džia­mą so­cia­li­nę sis­te­mą ir stan­dar­ti­zuo­tą mies­čio­niš­ką gy­ven­se­ną

Sno­bas-vil­nie­tis

Ne kiek­vie­nas Lie­tu­vos sno­bas – vil­nie­tis, ne kiek­vie­nas vil­nie­tis – sno­bas, o vil­nie­tis sno­bas ne­bū­ti­nai pri­klau­so sno­bo-vil­nie­čio po­rū­šiui. Sno­bas-vil­nie­tis di­džiau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo nuo­pel­nu lai­ko iš­min­tin­gą spren­di­mą gim­ti ir už­aug­ti Vil­niu­je.

Per­for­man­sų va­gis

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ John Ca­ge. Me­tai nuo pir­ma­die­nio. Nau­ji ra­ši­niai ir pa­skai­tos. Iš an­glų k. ver­tė Ro­ber­tas Kun­dro­tas. V.: Pa­svi­ręs pa­sau­lis, 2010. 204 p. „Esu ge­ros nuo­tai­kos žmo­gus“, – tei­gia Ca­ge’as, prieš tai pa­prie­kaiš­ta­vęs sau dėl kvai­lu­mo.