Sa­ra­ma­go mir­ties pro­jek­tas

TOMAS MARCINKEVIČIUS

José Sa­ra­ma­go. Kai mir­tis nu­si­ša­li­na. Ro­ma­nas.
Iš por­tu­ga­lų k. ver­tė Zig­man­tas Ar­dic­kas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 212 p.

Apie Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­ly­je (nuo ku­rio kul­tiū­ri­niai ai­dai ir ra­ti­lai, pik­ti ir links­mi, lai­ke sklin­da iki pat šiol, įro­dy­da­mi mes­to ak­mens ver­tę) pri­sta­ty­tą „Ki­tų kny­gų“ ko­zi­rį gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros sri­ty­je spa­lio 5 d. nu­me­ry­je jau ra­šė ko­le­ga Pleč­kai­tis, o ir po ma­nęs ra­šo­ma bus ne­ma­žai. Ne­gi ne­keis­ta, kaip, kad ir kiek neig­tum bet ko­kį No­be­lio pre­mi­jos re­le­van­tiš­ku­mą li­te­ra­tū­ros ar tai­kos sri­ty­se (Sieg Heil Eu­ro­pos Są­jun­gai!), tas „lau­re­a­tas“ vi­suo­met ei­na po au­to­riaus var­do net kva­zi-anar­chis­ti­nių lei­dyk­lų re­to­ri­ko­je ir pri­trau­kia tiek skai­ty­to­jų ir kri­tik(iuk)ų dė­me­sio? Man – la­bai keis­ta, bet ir la­bai su­pran­ta­ma, ta­čiau tik da­bar­ti­nia­me kon­teks­te – taip bū­na.

Apie min­tis už­kre­čian­tį asmeninės skyrybos ra­šy­mą ir for­mos meist­rys­tę, ver­čian­čius teks­tą slys­ti la­bai ma­lo­niai, ne­si­kar­to­siu, kaip ir apie ak­va­re­li­nę iro­niš­ko at­eiz­mo sklai­dą kū­ri­ny­je, ku­ria­me žai­džia­ma la­bai me­ta­fi­zi­niais, net­gi, ga­lė­tum pa­sa­ky­ti, re­li­gi­jos oku­puo­tais sim­bo­liais. Ka­dan­gi at­ei­ty­je ti­kiuo­si daug pa­ne­gi­ri­kos šiai No­be­lio pre­mi­jos – ku­ri ap­skri­tai juk mums aro­gan­tiš­kai ne­rū­pi, ar ne? – lau­rea­to kny­gai, pa­ban­dy­siu ja už­si­im­ti kuo ma­žiau. Ke­ti­nu net­gi nu­si­ženg­ti pa­ties de­kla­ruo­ja­miems li­te­ra­tū­ros kaip ne­da­lo­mo ir ne­ty­ri­nė­ja­mo vie­ne­to prin­ci­pams ir švel­niai, pirš­tų ga­liu­kais aną pa­de­konst­ruo­ti, pa­lau­py­ti sti­liaus ir meist­rys­tės mė­sas, kad, toms nu­kri­tus, pa­si­ma­ty­tų bū­ties skur­das ar bent jau sen­ti­men­ta­lu­mas. Ko­dėl? Na to­dėl, kad „Kai mir­tis nu­si­ša­li­na“, ma­no nuo­mo­ne, pa­ten­ka į tą gau­sią ka­te­go­ri­ją kny­gų, ku­rių aukš­ta ko­ky­bė yra jų di­džiau­sia pro­ble­ma.

„Kai mir­tis nu­si­ša­li­na“ nė­ra to­ta­li kny­ga, to­kia, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti iš­gy­ven­tu šauks­mu pa­sau­liui, – bet šia li­ga ser­ga gau­sy­bė pro­fe­sio­na­lių ra­šy­to­jų, vi­sa bė­da tik kad ši li­ga ne­mir­ti­na, – o pra­va­ly­ti bū­tų vi­sai ga­li­ma. Tai tik li­te­ra­tū­ri­nis opu­sas, pa­si­žai­di­mas for­mo­mis to­dėl, kad jo­mis ga­li­ma žais­ti, to­dėl, kad jau lai­kas – kaip kad žem­dir­biui bū­na lai­kas sė­ti ir akė­ti, nes toks jo dar­bas ir gy­ve­ni­mas. Te­mos ri­bos api­brėž­tos, bus len­da­ma tik tiek gi­liai, kiek tai ne­kenks pa­sa­ko­ji­mo vie­no­vei ir „kny­gos pro­jek­tui“. Pro­jek­ta­vi­mas tie­siog smel­kia­si per ge­ro po­pie­riaus pus­la­pius ir drim­ba nuo jų, ap­taš­ky­da­mas net to­kią kon­cep­ci­ją kaip mir­tis. Žo­džiu, abiem pu­sėms sma­gu, bet pa­si­ma­ty­mas, nors ir šil­tas, kaž­koks be­aist­ris, o gy­ve­ni­mas – ne­kai­tus… Tie­sa, kol Sa­ra­ma­go kon­struo­ja sa­vo pa­sau­lė­lį su ka­ra­liais, mi­nist­rais pir­mi­nin­kais, dū­dų or­kest­rais ir map­fi­jo­mis, kiek­vie­nas fan­ta­zi­joms la­biau nei gy­ve­ni­mui at­si­duo­dan­tis skai­ty­to­jas jau­čia­si švel­niai gla­mo­nė­ja­mas. Ar tik­rai žai­di­mas kom­piu­te­riu ir, tar­kim, Gra­naus­ko skai­ty­mas yra skir­tin­gos veik­los? Pa­mąs­ty­ki­me apie tai.

O kol mąs­tė­me – pa­si­bai­gė mū­sų fan­ta­zi­jos pa­sau­lė­lis, net kaip rei­ka­las ne­įšil­dęs, ne­už­kū­ręs, ne­įsu­kęs tur­bi­nų, ne­pa­lei­dęs re­ak­to­rių, ir pa­sa­ko­to­jas nuo mies­tų ir pa­sau­lių sta­ty­mų nu­spren­dė pul­ti į ste­re­o­ti­pų, sen­ti­men­ta­lu­mų ir „to­kia yra pa­sau­lio tvar­ka“ nuo­kal­nę. To­ji pa­lei van­de­ny­ną vy­ne­lį gurkš­no­jan­ti pa­sau­lio tvar­ka to­kia jau ste­re­o­ti­pi­nė, kad ste­re­o­ti­pi­za­vi­mu už­kre­čia ir mus: na skai­tai apie mir­tį kaip gra­žią mo­te­rį, įsi­my­lin­čią pa­gy­ve­nu­sį mu­zi­kan­tą, apie jų ach-och flir­tą ir ty­liai kei­kie­si min­ty­se: tai por­tu­ga­las… Žo­džiu, Sa­ra­ma­go įsi­siū­buo­ja tiek, kad žėk žėk – tuoj ims ir nu­trūks jo no­be­liš­ka­sis ly­nas ir plo­sis sta­čiai no­si­mi į ku­el­jiš­ką ne­pa­vo­jin­gą­jį sen­ti­men­ta­lu­mą. Pa­sak vie­nos drau­gės, ko­men­ta­vu­sios gar­sų­jį Co­el­ho ko­men­ta­rą apie Jo­y­ce’o „Uli­so“ pa­vo­jin­gu­mą žmo­gui ir vi­suo­me­nei: „Iš kur jam ži­no­ti, juk jo kny­gos tai jau tik­rai nie­kam ne­bu­vo ir ne­bus pa­vo­jin­gos?“

Pro­jek­tuo­ja­mo­ji mir­tis ir pa­sau­lio tvar­ka ir lie­ka tik pro­jek­tas, gal­būt skir­tas my­li­mai mo­te­riai (ir bū­ti­nai tik mo­te­riai, at­kreip­ki­te dė­me­sį) su­ža­vė­ti, gal­būt lei­dė­jui pa­ten­kin­ti, ar – tie­siog – pel­nin­gas pa­si­žai­di­mas to­dėl, kad ga­li­ma. Pro gra­žaus, nu­šveis­to, įtrau­kian­čio ir už­kre­čian­čio są­mo­nės srau­to ske­le­to gro­bus švie­čia eg­zis­ten­ci­nė ku­ria­mų pa­sau­lių tuš­ty­bė, bet – tik­riau­siai taip ir tu­ri bū­ti, ar ne?