Literatūra

And no one kills the chil­dren any­mo­re

MA­RIUS PLEČ­KAI­TIS Lais­va mu­zi­ki­nė re­flek­si­ja Mu­sic is the fa­ce of a god („Mu­zi­ka yra die­vo vei­das“), – by­lo­ja Joh­no Frus­cian­tės ci­ta­ta vie­no drau­go feis­bu­ke. „Po­ezi­ja yra am­ži­na, am­ži­ny­bė yra su­po­e­tin­ta“, – by­lo­ja vie­nos an­derg­raun­di­nės lie­tu­vių gru­pės dai­nos teks­tas.

Ma­lo­nės juos­ta vir­šum Nar­vy­džių kal­vos

JUO­ZAS ŠO­RYS Ir vėl mu­du kar­tu, tė­vai. Dau­gy­bę kar­tų po ma­mos (ją iš­dy­kau­da­mi ir tik li­kę dvie­se jau­kiai pri­si­min­da­mi te­be­va­di­nom ma­tu­li­ta) ir se­sers Jo­vi­tos pa­si­trau­ki­mo į piet­ry­čiuo­se nuo na­mų dunk­san­tį kal­ne­lį

Pa­ta­ri­mas drau­gui

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Ar tik ne­bū­si link ru­dens ir vėl įsi­my­lė­jęs? Tą pa­čią mo­te­rį kaip vi­sa­da. Tu jai sa­kai: – Ty­la. O ji nu­ty­li, ne­at­sa­ko. Tik pirš­tais ly­gi­na pa­klo­dę. Jūs ne­mie­go­jot, aš ži­nau, ta­čiau čia jai kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kad lie­čiat siū­lę, kad ta­vo ran­kos rū­pes­tin­gai tru­pi­na raukš­les.

TOMAS DIRGĖLA. Eilės

(Aušrinei S. – pirmajai mūzai ir pirmajai pamergei) I matyt jūrai prie kurios gyvenai labai patikai kad ji šitaip

Iš danų poezijos

SIGNE MØLLER LANGTVED Gimė 1978 metais. 2006-aisiais, būdama meno isto­ri­jos stu­dentė, debiutavo poezijos knyga „Naujagimis“ (Ny­født). Čia pateikiami pirmieji autorės kūrybos vertimai į lietuvių kalbą.

Bit­ni­kas ša­li­ke­lė­je: ne­ati­ti­ki­mų dis­kur­so va­ria­ci­ja

MAK­SIM IVA­NOV Ke­rou­a­co ir Co. skai­ty­mo ir ver­ti­mo ga­li­my­bės Vi­siems įpras­ta, kad į lie­tu­vių skai­ty­to­ją Houl­de­nas Kol­fil­das krei­pia­si dau­gis­kai­tos ant­ruo­ju as­me­niu: „Jei­gu jūs tik­rai no­ri­te pa­si­klau­sy­ti ma­no pa­sa­ko­ji­mo…“

AGNĖ KARDELYTĖ. Eilės

ROSANA LUKAUSKAITĖ. Eilės

So­viet­me­tis skau­džių pri­si­mi­ni­mų šu­kė­se

DALIA ZABIELAITĖ An­dreï Ma­ki­ne. Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga. Ro­ma­nas. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 142 p. „Lem­tin­ga mū­sų klai­da siek­ti am­ži­nų ro­jų. Ne­nu­si­bos­tan­čių ma­lo­nu­mų, il­ga­lai­kių ry­šių, kaip lia­nos ga­jų gla­mo­nių [...].

Pro šalį

MONIKA ŠIPELYTĖ Ma­no se­ne­lis ne sa­vo no­ru iš­ėjo iš na­mų tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt šeš­tų­jų va­sa­rio mė­ne­sį. Ro­dos, ma­čiau jį bren­dan­tį per pus­ny­nus so­de, dvie­jų ka­rei­vių pri­lai­ko­mą už pa­ran­kių