JUR­GIS VI­NIN­GAS „Ka­žin kur skam­ba tram­va­jus, lim­pa blaks­tie­nos, / dai­nuo­jan­tys ka­rei­viai grįž­ta iš bor­de­lio, / lie­tus vie­nin­te­lis pri­me­na He­ge­lį“, – ran­da­me ei­lu­tes vie­na­me ele­giš­ka­me ru­sų po­eto ei­lė­raš­ty­je. At­ro­dy­tų, kiek keis­ta pra­dė­ti kal­bą apie fi­lo­so­fą, ku­rio var­das įpras­tai aso­ci­juo­ja­mas su sau­sa, šal­ta fi­lo­so­fi­ne sis­te­ma, ci­tuo­jant ei­lė­raš­tį ir juo­lab – Brod­skio.

POVILAS SKLĖRIUS Ji iš­sprūs­ta, lė­tai ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no, ir aš da­bar žiū­riu į jos nu­ga­rą. Ji vi­sa­da taip už­mig­da­vo, kiek tik ga­liu pri­si­min­ti: kad ir kaip at­si­gul­da­vo­me, po kiek lai­ko ji at­suk­da­vo man nu­ga­rą, ta­da aš pa­si­slink­da­vau ar­čiau jos

RŪTA JAKUTYTĖ Ku­rį lai­ką jau­čiau, kad kaž­kas tu­ri iš­sprūs­ti. Iš ger­klės, sie­los, pa­na­gių, pa­žas­tų, no­sies. Vis­ką da­riau, bet nie­kaip ne­pa­vy­ko iš­si­lais­vin­ti, į tro­lei­bu­są iš tro­lei­bu­so, iš pa­ro­dos į pa­ro­dą

MYKOLAS OGINSKAS Ar tu jį girdi? Tai nesibaigiantis Vilniaus džiazas. Jo negroja tavo ausinėse, į jį ne­kvie­čia praš­matnūs reklaminiai stendai ir apiplyšę plakatai ant tokių pat apiplyšusių se­na­miesčio sienų.

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Pra­šom man iš­duo­ti vi­zą. Ti­pas – tu­ris­ti­nė. Šio­je ša­ly­je ne­bu­vau, net tran­zi­tu. Vi­sa ma­no tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja ga­nė­ti­nai pa­vir­šu­ti­niš­ka: dau­giau­sia, ži­no­ma, iš feis­bu­ko. No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kį mė­ne­sį, nuo­dug­niau pa­ty­ri­nė­ti, hm, ar­chi­tek­tū­rą, pa­pro­čius, vy­ną, ži­no­ma, jei tu­ri­te čia vy­nuo­gy­nų. Kaip nor­ma­li tu­ris­tė pir­miau­sia pa­gei­dau­čiau žvilg­te­lė­ti į baž­ny­čias. Ar ne?

RE­GI­MAN­TAS TA­MO­ŠAI­TIS Pri­sis­kai­tęs po­pu­lia­rios li­te­ra­tū­ros ir pri­si­žiū­rė­jęs pa­žin­ti­nių fil­mų apie is­la­mo kul­tū­rą pra­dė­jau daug ką sa­vo gy­ve­ni­me ver­tin­ti ki­taip. Ne­da­vė ra­my­bės min­tis – kaip jie ten, ara­bai, rū­pi­na­si sa­vo mo­te­ri­mis: kaip jas sau­go, puo­se­lė­ja, bran­gi­na.

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS Mes, gi­mę ir už­au­gę ne­lais­vė­je, ne­mo­ka­me ir ne­su­pran­ta­me lais­vės. Ji mus bau­gi­na, py­ki­na ir pyk­do, to­dėl kar­tais esa­me ne­su­vo­kia­mai pik­ti, net ir ne­tu­rė­da­mi re­a­laus pyk­čio ob­jek­to. To­dėl gy­ve­na­me šei­mo­mis, daž­nai kan­kin­da­mie­si jo­se, iki ga­lo ne­su­vok­da­mi sa­vo vaid­me­nų