Literatūra

Gerai, kai šąla

GILBONĖ Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis. Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik…

Eilės. RAIMONDA JURČENKIENĖ

* bėga per kiemą gaidys iš po kirvio ištrūkęs po žydinčiom vyšniom raudonas kraujas trykšta į pavasario veidą gieda vyšnia bitėm kamanėm dūzgia pilnas dangus bruzdėjimo

Paukštis

ILONA JANULIENĖ Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius.

Prie kulkosvaidžio – Limonovas

MARIUS PLEČKAITIS Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Romanas. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius. K.: Kitos knygos, 2010. 160 p. Ką mes esame girdėję apie Eduardą Limonovą? Homoseksualas? Politinis pabėgėlis? Disidentas? Nukvakęs, kerštingas, neprognozuojamas silpnaprotis? Viskas kartu?

Iš sodo – į pokylį

GINTARĖ ADOMAITYTĖ Kęstutis Urba. Parašyta vaikams. Straipsnių rinkinys. V.: Gimtasis žodis, 2009. 176 p. Skaitydama Kęstučio Urbos knygą „Parašyta vaikams“ patiriu dvejopą jausmą. Pirmasis – svarbiausias. Jaučiuosi taip, tarsi ir vėl skaityčiau savo mylimas knygas – tik jas, o ne Kęstutį Urbą. Grįžtu pas Hoffmanną, Pogorelskį, Stevensoną, Burnett.

Reikia pasakyti sakinį

RŪTA JAKUTYTĖ Jau? Dabar? Ar jau pripildžiau skylėtą dvasios šikpuodį, mano barzda jau barzda ar tik jauniklio gyvaplaukiai, ar žilumo užteks, kad galėčiau pasakyti vieną sakinį nesidygėdamas, jog iš burnos išlįs kas nors gašlaus, eržiliškos seksistinės mintys ir nešvankios užuominos, kurių dar nenumalšino gėda dėl maištavimo ir nusivylimas, kad mano mažas kotelis toks pats nevaldomas kaip ir kitų patinų?

Daiktų skambėjimas

DAINA OPOLSKAITĖ Jau kelias dienas viskas atrodė pernelyg permatoma, kaip stiklas. Netaisyklingais neįžvelgiamais kontūrais sukritusi net įmantri porcelianinė sesers lėlė puošniais rūbais ir keliasluoksne raukiniais apsiuvinėta atlaso skrybėlaite, stovinti ant palangės. Buvo keista ir liguistai baisu: pasirodo, nesuskaičiuojamą laiką pragyveni su tais pačiais garsais, daiktais ir žmonėmis, kasdien stovinčiais ir judančiais aplink tave savo tiksliai nubrėžtomis orbitomis, o vieną dieną…

Knygos Vilniuje ir Amerikoje

LAIMANTAS JONUŠYS Vilniaus savivaldybė, niekada neprisidėjusi prie Vilniaus knygų mugės, buvo užsimojusi skelbti Vilnių 2012 metų pasaulio knygų sostine. Kai televizijos laidos vedėjas paklausė, ar savivaldybė, turinti pusę milijardo skolų, gali dabar įsipareigoti tokiam renginiui, idėjos autorius Gintautas Babravičius patikslino, kad skolų ne pusė milijardo, o aštuoni šimtai milijonų.

Aristokrato žingsniu

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Taip jau susiklostė, kad su Jurgiu Tornau mums teko gyventi viename name. Mano tėvai gerai pažinojo Tornau šeimą – po karo lietuvių inteligentų Vilniuje nebuvo taip jau daug, kad ryškus žmogus būtų nepastebėtas, liktų už pažinčių rato.

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Tas pats Paladas! Iš sengraikių. Šįsyk vieną jo epigramų radau knygoje apie Bizantijos literatūrą.