Jacques Prevel eilėraščiai

JACQUES PREVEL (1915–1951)

Antoninas Artaud ir Henri Thomas pristatė šį jauną poetą – mirė jis 36 metų. Norėdamas žūtbūt atidengti „būties siaubus“, jis turėjo patekti ten. Įtūžęs, reiklus, amžinas ginčininkas, sakoma šiandien, jis gyveno nuolatiniu iššūkiu, persekiojamas nesulaikomo represijų poreikio, visada kovojo prieš visuomenę. Jo poezija yra maišto, absoliuto ir išminties poreikio kalba. Jis išreiškė ir pasiekė „generalizuotą pajuokos agoniją“. Tikra poezija jam anuliavo gyvenimą. Tarsi norimas skurdas, fizinė dementalizacija išsekino jam skirtą genijaus kaip poetinio absoliuto egzistenciją. Jis išleido „Poèmes mortels“ („Mirtingus eilėraščius, 1945), „Poèmes pour toute mémoire“ („Eilėraščius visai atminčiai“, 1947), „De colère et de haine“ („Iš pykčio ir neapykantos“, 1950) su Artaud įžanga, „En dérive vers l’absolu“ („Dreifuojant link absoliuto“, 1952).

Pierre Seghers

Rašymo momentu

Rašymo momentu aš jau pasimečiau per girtuoklystės abejonių viziją
Ir ši žemė mane palieka kur aš atėjau save sudaužyti
Aš supratau pats prabusdamas
Tą ko aš negalėjau jums pakartoti neišduodamas
Tai yra visas proto mechanikos siaubas
Kopijuotų daiktų siaubas dėl sklerozių cerebrinio automatizmo
Akmenys nugludinti ir pašiurkštinti potvynio ir atoslūgio to ko negalima pakartoti
Ir aš rodau paranojinę teisybę vienuolių įšventintą atminties nesėkme
Kad visa vizija tebūtų tik ištryškimas virš patvinusios delyro jūros
Kur prisišvartuos vien tie laivai kurie nieko nepažįsta
Kurie nieko nežino
Nes aš tikiu, kad viskas pasimetė giminystės siaube be jokios formalios genealogijos
Ir kad nėra žmogaus kuris būtų jei jis nėra nuo gimimo pralaidus ir nepralaidus
Maištas pats gali pražūti rodydamas žlugimą
Nes jis neegzistuoja iš sunaikinimo jėgos
Jei ne žvilgsnis bemiegės nakties
Ant šio nenumalšinto pasaulio iš ženklų ir prievartos


Kad kiekvienas žodis man būtų kaip riksmas

Kad kiekvienas žodis man būtų kaip riksmas
Ir nesvarbu kodėl mano kraujas teka ir kad esu nužudytas
Žūsiu jei nedarysiu vienintelio pasiutusio judesio
Kad sulaikyčiau šį bėgsmą esantį
liepsningoje tęsimosi išplėtoje
Aš nežūsiu
Jei mano balsas nepakils kad sujungtų sarkazmą su savo paties
atpažinimo svaiguliu
Ir nepaklaustų ar rasta ši mirtis ir šis išlikimas
kurie mane nuskalpavo
Paskui aš nežinau kiek metų amžių bėgyje
Gigantiškoje laiko pajuokoje
Nes aš save atsimenu įsiurbiančių lavų sprogime
Nejudančiame šliaužime kur viskas
buvo įtalpinta amžinuose skliaustuose
Ir patvirtinta trukčiojančiu iškilimu aš nežinau
kokio kurčio ir laukinio rečitatyvo

Tai ką aš noriu pasakyti

Tai ką aš noriu pasakyti
Yra tai kad gyvenau nieko nesuprasdamas
Yra tai kad gyvenau nieko neieškodamas
Ir tas kas mane pastūmėjo iki aukščiausios ribos
Iki aukščiausios atomazgos
Tas yra many aš nežinau kokia jėga
Kaip juokas kuris ištirpsta iškankintame veide
Kai matoma kaip visi daiktai išnyksta ir miršta
Ir kai mirštama kaip jie buvo mylėti
Vėjas lapai lietus šaltis ir meilė kurie jiems atmintį duoda
Aš negalėsiu niekad be abejonės prisiminti
Nes aš esu perėjęs per visą skurdą
Mano viltis bus viso skurdo išsijota

Kad jis užsiliepsnotų

Kad jis užsiliepsnotų tas vargingas mažytis žaizdriukas
Kad aš pilčiau snukiu žemę ardamas į žėruojančius akmenis
Ir kruvinas bigių nuolaužas ir nukirstas galvas
Brutaliu smūgiu
Pabelstas mano vizijos
Riksmas mano sąžinėje
Aš kalbu iš šio trikampio plieno kampo
sudrėkinto mano rauda
Aš kalbu iš šito organo turinčio save kuris plaka
Sukruvintas mano gyvenimo purvas
Kriauklių nuolaužos tarp mano plaučių
Nuolaužos atmestos kraterio ugnyje tarp
mano plaučių

Aš tau papasakojau istoriją

Jūsų skarabėjas bus pats keisčiausias iš visų skarabėjų,
jeigu jis bus panašus į šitą.

Edgar Allan Poe

Aš tau papasakojau istoriją didelių skarabėjų šachmatų žaidėjų
Didžiųjų legendinių skarabėjų
Kurie saugo žvaigždžių šviesą
Ir to vokiečių poeto per atostogas prie jūros
Su savo pasakišku šunimi kuris skaitė
Metrą Ekhartą
Ir interpretavo svajas savo Metro kuris nuobodžiavo
Kodėl tu nenorėjai tikėti visais šiais dalykais
Mūsų meilė buvo rečiausias nuotykis
Toks kaip skarabėjų
Juodų kaip naktis skarabėjų
Kurie saugo žvaigždžių šviesą
Poe nebuvo įsivaizdavęs kaip
Masyvaus auksinio kukurūzo iš vieno
Galo į kitą
Ir parudavusio kaip magiška vaza
Kuri perplaukė jūras
Poe nebuvo įsivaizdavęs kaip kukurūzas toks sunkus ir toks žadėtojas
Šlovės ir turto
Kuris priklausė be abejo legendinei ir stipriai rasei
Didelių skarabėjų šachmatų žaidėjų
Aš miriau man negalima jiems kalbėti
Ir mano akys be abejo nepamatys nieko jų veide
Dangus užvertas grotomis kaip ašaromis
Ir aš einu neuždengta galva tarp šių ašarų ką vėjas išblaško
Bet yra kažkas skambaus manyje
Kažkas kas mane neša į vėjo gūsį
Kažkas kaip kvietimas su juoku
Ir dainos viltis ką vėjas išblaško
Bet aš veltui girdžiu audroje
Aš veltui matau pro ašaras
Tą kvietimą nutekėjusį kaip juokas
Ir tas dainas ką vėjas išblaško

Vertė Ramūnas Kasparavičius

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.