eilutės

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Kas slypi tarp eilučių?
Ten ilsisi paukščių sapnai
rododendrų dainos
gal kam nors – gandrų kleketavimas.

Kas slypi aukščiau eilučių?
Tuščia, lyg vos gimusios
minčių drabužinės
ar nepradėtos tverti…

Nejau?

Ant va tos išeiginės eilutės -
ilsisi laumžirgis.
Ant to – pilkojo švarko
Ardeola“ – markės,
jį vilkì
jausdamas visatą
šviečiant mėnuliui
čirpinant žiogams.

Net kalakutai
ir putpelės
jaučia -
iš kiekvienos mūsų
raštuotos eilutės
žvelgia Dievas.

(Žodžiai – jo rainelių piešinys – pagal supratimą,
žodžių seka – tai amžinybės pigmentas prieš šviesą.)

Dievas braukia
rankogaliais ašarą
ir dulkes nuo albumo
žmonijos gimimas“ -
lyg neatlaidus redaktorius
rašybos ir stiliaus klaidoms
ar tėvas, išplaukęs į marias
žvejoti.

O kartais jis
pro antakius
žvalgosi kasseptintoje
savaitės eilutėje:
mato rimstančius maldininkus
po nerviūriniais skliautais
žvelgiančius į save
į kunigą ir kaimynus
linkinčius ramybės
švelniai spaudžiančius ranką.

Ramybės. Ramybės,
santarvės, o kartais
apelsinų.

Ko dar reikia žmogui –
bent vienos išeiginės eilutės,
gal dar kaklaryšio, kaklaskarės
idant leistų ramiau ir puošniau kvėpuoti.

Kasdien.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.