Literatūra

ANONIMINIS AUTORIUS. Eilės

DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. Eilės

Ga­zuo­tu van­de­niu at­skies­tas vis­kis

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Joh­nas Dos Pas­so­sas, kaip ir Er­nes­tas He­ming­wa­y­us, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas. Ra­šy­to­jų drau­gys­tė ru­tu­lio­jo­si ir ben­drų po­li­ti­nių in­te­re­sų pa­grin­du – abu pa­lai­kė kai­rių­jų po­li­ti­ką.

Ant sie­nos pie­šia­mos ki­to­ky­bės mi­tas

TOMAS MARCINKEVIČIUS John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Kaž­ka­da sap­na­vau Niu­jor­ką, mies­tą, ku­ria­me nie­kad ne­bu­vau, prie ku­rio net ne­bu­vau pri­ar­tė­jęs ar­čiau nei per 5 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Bet ar­gi šiam mies­tui rei­kia tik­ro­vės ir pa­tir­ties, kai už­ten­ka jo mi­to?

Kun­ku­liuo­jan­ti met­ro­po­lio mo­der­ny­bė

DALIA ZABIELAITĖ John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p. Ro­ma­nas yra ypa­tin­gas li­te­ra­tū­ros žan­ras. Ra­šy­to­jai pa­si­rink­da­mi vie­ną ar ki­tą ro­ma­no rū­šį ga­li įvai­riau­siais bū­dais vaiz­duo­ti žmo­giš­ką­jį pa­sau­lį.

Viš­ta

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Pri­si­mi­niau, kaip me­čiau ak­me­nį ir pa­tai­kiau viš­tai į gal­vą. Pen­kias­de­šimt me­tų bu­vau už­mir­šęs šį įvy­kį, o da­bar pri­si­mi­niau. Grį­žau į jau­nys­tę. Viš­ta grą­ži­no. Vil­nius tuo me­tu bu­vo gal per­pus ma­žes­nis.

Aukš­tyn že­myn

ROLANDAS KAUŠAS Di­džiu­lės ap­va­lios krū­tys tie­siog virs­te virs­ta lau­kan per leng­vos pa­lai­di­nu­kės iš­kirp­tę. At­eis­tai ne­tu­ri jo­kių šan­sų, gal­vo­ju, nes ant tos pa­čios pa­lai­di­nu­kės, per pa­tį vi­du­rį, si­dab­ri­nėm rai­dėm iš­siu­vi­nė­tas žo­dis Faith ir man, kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis no­ris į tą ti­kė­ji­mą už­mest akį.

Leng­vas bū­das tap­ti per­ka­mu po­etu

ROKAS POVILIUS

Grįž­tant

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau.

At­si­tik­ti­nai apie tu­riz­mą

LAURA ŠVEDAITĖ Ke­lio­nė – tai tar­pu­sa­vy­je ne­bū­ti­nai su­si­ju­sių at­si­tik­ti­nu­mų vi­su­ma, ku­riai bū­ti­na pa­si­duo­ti. Ant­raip – ke­lio­nė ne­įvyks. Ant­raip – ne­įvyks joks gy­ve­ni­mas. Api­brė­ži­mus mėgs­tan­tis ke­liau­to­jas