Literatūra

Per istoriją į žmogaus sielą

DALIA ZABIELAITĖ Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė. V.: Vaga, 2010. 240 p. Regis, jau išsemtas tas šulinys – žmogaus siela. Kiek apie ją nuo seno prikalbėjo filosofai ir rašytojai. Ką čia naujo bepasakysi? Bet, pasirodo, pasakysi. Nes tas šulinys gilus, neišsemiamas. O kai pažvelgi į jo raibuliuojančią tamsią gelmę, tai pamatai… Ką?

Fizio(a)loginės improvizacijos

Minties akmuo Išugdėm auksinį vaikį. Kasdien filosofiškai veikė. Ieškojo minties akmens. Surado! Ir kad trenks… – – – –

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, Akvile, gyvenanti skylamušyje. Sakai, lubos įgriuvo. Gaila, kad ant jų nebuvo Mikelandželo freskų, dabar surinkinėtum jas atgalios, po dulkę, turėtum ką veikti, nebūtų kada skambinėt po zoologijos sodus ir domėtis beždžionių reikalais.

Eilės. SILVIJA GLODEN

Šokis Voro kojelė blusos sparnelis žiogo akelė leliumai leliumai

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Apie druską Evangelinė Jėzaus ištara „Jūs esate žemės druska“ (apie tikinčiuosius) išsiskleidžia tada, kai žinai, kad anuo metu, o ir dar tūkstantį metų, druska buvo krištolo skaidrumo ir savo verte prilygo auksui.

Eilės. RAMŪNAS JARAS

šuo prie kelio gaurai vėjyj kad tik jis nesulotų šeimininku tavęs nepaverstų

Eilės. SARA POISSON

Stereo Sala tarsi medžiaga vietoje to, kas liūdna ir linksma. Kosulys ir saulė. Jūra, vėjas ir kosulys. Skirtybės saloje susiglaudusios.

Atminties pelės

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Kartais mėgdavau pasirausti senose spintose ir visagališkai ištraukti iš užmaršties kokią senieną. Taip radau knygą, kuri smarkiai pasijuokė iš šio mano nusiteikimo, nors dar negaliu suprasti, kodėl nuolat suvokiu jos buvimo vietą. Kol rašau, ji ramiai guli.

Laiškas iš Beiruto

Daug kas klausia, koks mano adresas Beirute. Ir tada būna nemalonu atsakyti, kad nežinau. Bet jo ir neįmanoma taip imti ir sužinoti perskaičius, kas parašyta lentelėje ant paskutinio pavargusio namo sienos gatvės gale. Vienam ta gatvė yra Hamra, kitam senelis sakė, kad ji vadinasi 62-oji, o trečias ją žino kaip Z.

Apie istorijos ir gyvenimo „kodėl?“

DALIA ZABIELAITĖ Graham Swift. Vandenų žemė. Romanas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 368 p. Tuo metu, kai postmodernistai rimtais, o gal ironiškais veidais ėmė kalbėti apie Didžiojo Pasakojimo mirtį, būta ir kitokių, priešingų, balsų. Vienas jų štai ėmė ir pasakė: jei nebūtų Didžiojo Pasakojimo, mes patektume į idiotizmo kalėjimą.