Kokia poezija?

TADAS TOMAS

Jeigu šūdas gali būti poezija (žr. „Kas ir kodėl yra poezija“, „Š. A.“, X.25), tai kodėl tuomet poezija negali būti šūdas? Kitaip tariant, atėjo metas pakalbėti apie kokybinį (nors norėtųsi klaidingai sakyti – estetinį) poezijos kūną, t. y. ar jis turi raumenų, ar jie gerai išvystyti, ar jo linijos nedrąsiai gundo, o gal – tik išvilioja pinigus? Poezija gali būti bet kokia. Man, žinoma, to nepakanka, todėl keliu klausimą po klausimo, klausimą ant klausimo ir klausimą per klausimą – kokia yra poezija?

Manau, jau metas apsibrėžti poeziją kaip tekstą, t. y. žodžių ir simbolių junginius. O visiems, kurie kelia ranką ir nori šia tema tarti žodį, siūlau spustelti pelės klavišą ir perversti kibernetinį, tiek pat kiek popierinį puslapį bei sugrįžti kitą savaitę, o galbūt – kitą mėnesį. Galbūt tuomet jau būsime priėję prie nežodinės (ažodinės?) poezijos. O kol kas tebūnie palaimintos (tiksliau, pašlovintos) nelaimingųjų maudžiančios rankos, romantiškai spaudžiančios visai neromantiškus įnagius – popieriaus lapą, rašiklį, kompiuterį, pelę, žibalinę lempą, kaltuką, o gal net ir akmens lentelę su būsimais (esamais?) dešimt poezijos įsakymų.

Gult! Stot! Šokt! Dainuot!

Ne, jie ne tokie. Tai kiti įsakymai, kuriuos reikia vykdyti, kai lapai jau pripildyti goslių balsių ir priebalsių. Kai viskas būna nuspręsta ir tampa nykiai (nesuprask – niliūniškai) nebeįdomu. Kai poezija, kad ir kokia ji būtų, pradeda dulkėti lentynose (arba dar blogiau – galvose).

Dabar man terūpi išsiaiškinti, kokia būna poezija (neskaitant fakto, kad būna visokia) ir nuo ko tai priklauso. Nes tai jau ne vien minios ar išrinktųjų balso išdava – tai jau ir rašančiojo (pagaliau paminėjome ir jį) pulsas.

Turbūt visi supranta, kad poezija – tai kalba (apsibrėžkime) ir kaip kalba ji gali įvairiai intonuoti. Gali keikti, o gali ir šlovinti. Gali mušti, o gali ir glostyti. Gali nurengti ir (neduokdie!) aprengti tavo gyvenimo mylimąjį ar mylimąją. Ir tai didžiąja dalimi jau priklauso nuo autoriaus (apie sąvoką „poetas“ kalbėti dar gerokai per anksti).

Autoriaus anonimiškumas garantuoja bene gražiausią ir atviriausią poeziją. Tokiu būdu niekas (kol nepaaiškėja tikrieji vardai ir pavardės) negali jo pažinti ir teisti, tad, paprastai sakant, jis gali daryti (šiuo atveju – rašyti) bet ką. Ar pastebite, kaip tai ironiškai priartėja prie pasakymo, kad poezija gali būti bet kas?

Tad visai nenuostabu, kai šventuolis prabyla nusidėjėlio balsu, o filologas kalba apie karo kančias ir nekrešantį kraują. Ir tai visai nejuokinga – tai natūralu. Kad autorius galėtų rašyti apie Prancūziją, jam visai nebūtina ilsėtis Eifelio bokšto šešėlyje ar braidyti po Eliziejaus laukus. Kad autorius savo poezijos peiliu paskerstų kiaulę ar, pavyzdžiui, dinozaurą (poezijoje tai tas pats), jam visai nereikia žinoti, kaip jie atrodo ar kuo minta, kur dažniausiai ganosi, o kur užmiega. Ir ar miega iš viso. Tai ir yra poezijos grožis! Rašoma (dažniausiai) apie tai, kas nežinoma (norima sužinoti?), nepatirta (norima patirti?), nejaučiama (norima pajusti?). Ir tai ne melas ar apgaulė – tai kova su vidiniais demonais ir angelais. Galiausiai tam visai nebūtina rašyti anonimiškai. Tereikia šiek tiek drąsos. Kitaip tariant, nebijoti suklysti. Nes kiekvienas žodis jau yra klaida. O kiekviena klaida po truputį dusina sąmonės tylą. Nors viskas gali būti ir priešingai, t. y. gerasis dėdulė gali rašyti apie gėrį, o blogoji pamotė – apie blogį. Tačiau tarpusavyje nederantys pavyzdžiai visuomet masina ir traukia daug labiau. Turėkime omenyje, kad dar nepriėjau (ir veikiausiai čia tikrai neprieisiu) prie skaitytojo. Dabar mes jį paprasčiausiai ištriname, dedamės nepastebintys. Tad tokiomis sąlygomis anonimiškumas tampa priemone slėptis tik nuo savęs (kaip tai poetiškai tragiška!). Kartu galime lengva ranka numoti į tekstą, kuriuo autorius ne gydo (luošina?) save, bet nori pagydyti (suluošinti?) skaitytoją. Tai jau visai kiti, nebe tokie nekalti žaidimai, kurių taisykles taip pat reikia žinoti ir mokėti pritaikyti praktikoje.

Tačiau kol kas einame paviršiais ir, nesigviešdami sudėtingų asociacijų bei kitų pernelyg sunkių žodžių, galime susitaikyti ir prisipažinti (na štai), kad poezija yra tokia (!), kokios autorius nori (kad ji būtų). Noras gali ir nebūti racionalus ar lengvai paaiškinamas. Svarbu, kad jis būtų, nes tai ne tik pirma ir pagrindinė sąlyga būti pačiai poezijai, bet ir tam – kokia ji bus.

Čia dar būtų galima tęsti ir pridurti, kad nežinomybė bei nuostaba visada masina labiausiai, tad, nori nenori, tai yra vieni iš pagrindinių poezijos variklių. O jų veikiamo transporto kryptis irgi daro įtaką tam, kokia ta poezija yra (bus). Noras nustebinti save nedingsta (negali dingti) netgi tuomet, kai autorius rašo apie savo gyvenimą. Kai bando būti kuo labiau autentiškas ir atviras (skaudžiai?). Netgi tuomet nuostaba, kylanti iš netikėtų asociacijų ar stalčiuje pamiršto rankraščio (kadaise rašyto tik dėl paties rašymo), ir yra tas atpildas, laukiantis negailestingai taurioje (suprask – svaiginančioje) norų ir svajų taurėje. Ta nuostaba kartais gali būti it skilęs šios taurės stiklas, kai gerdama baltąjį vyną (nors tinka ir vanduo) ji įsipjauna į lūpą ir skystis nurausvėja. Tai ir yra nuostaba, poezijos kvėpavimas – atsakymas į klausimą „kokia?“ Ogi rausva. Melsva. Žalsva. Ir bet kokia kita, kokios autorius nori (manosi norįs).

Poezija yra tokia, bet kartu (tai dar viena jos nuostabi briauna) ir kitokia. Štai čia, gerbiamieji, jau įstoja skaitytojas, jau peržengiame į jo teritoriją. Ir tai galioja netgi tuomet, kai vienintelis skaitytojas yra pats autorius! Grožis, ar ne?

Tokia, bet ir kitokia (!).

Chameleonas, prisitaikantis prie aplinkybių. Bet norint geriau pažinti šį gyvūną reikia skaityti iš lūpų. Kitais žodžiais tariant – turėti / rasti / sukurti skaitytoją!

O tai, kaip jau minėjau, kita, tačiau ne ką mažiau įdomi tema.