Literatūra

Permatomas berniukas ir teismas

ŠARŪNAS KERŠYS Ką gi, klausykis, teisme, aš ilgai neužtruksiu. Gyvenau aš vasarą kaime pas seną bobutę. Ji turėjo tris karves, dvi kiaules, vištų pulką su gaidžiu ir šunį. Aš ganiau karves, bobutė virė valgį visiems sodybos gyventojams. Šalia augo gražus miškas, kurį vadinau atogrąžomis, nes liūčių metu, kai vanduo, grįžęs iš dangaus į žemę, krisdavo nuo didelių plačių paparčių lapų…

La Beauté

ODETA VILKIŠIŪTĖ Lėtai į viršų kylantys cigaretės dūmai švelnia pilkuma apniaukia Žako veidą ir jis, irdamasis seklia prisiminimų upe, pasiekia vieną krantą po kito, tai sugrįždamas atgal, tai vėl pasistūmėdamas į priekį, o kartais, lengvu rankos mostu prilietęs cigarete lūpas, sustoja ties dabarties krantine.

Meilės namai

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Po aukštu Jauniškės dangumi, vidury žalių laukų, du jauni žmonės džiaugėsi vienas kitu, buvo laimingi, radę kits kitą nepanašų į save ir užtat dar brangesnį, artimesnį. Jurgis Buitkus, „Jauniškė“ Tą dieną Ramojus buvo labai linksmas ir energingas. Ir ne tik tą dieną – per visą šią kelionę jis nenustygo savo kailyje, visur buvo pirmas, viskas jam buvo nepaprastai…

Laikrodis be rodyklių

JONAS KIRILIAUSKAS Susapnuoji mirusį tėvą. Nei iš šio, nei iš to. Na, ta prasme, kad nei jo, nei tavo gimtadienis, nei jo laidotuvių, nei mirties diena. Taip sau, per pilnatį. Susapnuoji jį prie malkinės: suskamba jo mobilusis telefonas, bet išsitraukia jis prie virvutės pririštą kišeninį laikrodį, o čia dar kaip Bergmano profesorius iš „Žemuogių pievelės“ pastebi, kad laikrodis taigi be…

Ex libris su atlapota apykakle

DAINA OPOLSKAITĖ Žmogus yra toks paprastas dalykas kaip ir laikas. Laikas sukuria žmogų – tikrąjį savo kūną ir kraują, kuriame nuo pirmos gimimo valandos pašėlusiu greičiu dauginasi klastingos laikinumo ląstelės. Apie laiką kalbėti visada sunku ir dar didesnė nemokša jaučiuosi tuomet, kai laikas jau praėjęs, žmogus išėjęs, o atmintis sako, kad visa reikia atgaivinti, įvertinti ir išsaugoti.

Eilės. MINDAUGAS NASTARAVIČIUS

Eilės. AUGUSTINAS DAINYS

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Ei, čia vėl aš. Nieko tu neparašysi, jei tik lovoj sėdėsi, nebent ten kokia stebuklinga lova, bet kažkur kilimai stebuklingesni, jie tai visada kažkokie užburti, tik sukis, slėpkis kilimo ritinyje, išsivyniok kaip Kleopatra ir užkariauk Cezarį. Su vonia irgi stebuklinga – viską tu užkariausi ir viską tu parašysi, jei vonioj gulėsi. Per amžius amen gyvent noriu kokioj vonioj,…

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Apie modelio reikšmę Arba pirmavaizdį. Andai mėgdavau ta tema pliaukšti. Regis, būta racijos, nes klausant V. Kernagio labai aišku, kad jis atnaujino lietuvių estradą atsirėmęs į Dolskio melodijas. Kad ir kaip besisuksi, „saloninį modelį“ davė Dolskis, pirmosios Nepriklausomybės metais atvykęs į Kauną.

Pasaulis, kuris nesibaigia

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ Kai atsiverčiu 1936 metų „Lietuvos žinias“, apima labai keistas jausmas – tarsi prasivėrus durims į nepažįstamą erdvę, man primenančią Paryžių, greičiausiai prieškario. Nors galvodama apie šią mano galvoj susidariusią netikėtą jungtį pati sau prisipažįstu, kad apie tų laikų Paryžių (beveik) nieko nežinau. Bet turiu įsivaizdavimą, kuris yra paveiktas kino filmų, pasakojančių apie kabaretus, Paryžiaus koketes, tokias skrybėliuotas, šilkinėmis…