Šiuos skirtingų tautų ir kartų poetų eilėraščius jungia vienintelė tema – ruduo ir jo potemės – graudulio šešėlis, įdėmus žvilgsnis į pasaulį, kaita ir virsmai, laikinumo grožis, liūdesys, rimtis, mirtis, susimąstymas, vienatvė ir tyki viltis.
Visi eilėraščiai versti iš originalo kalbų, sudėti chronologine tvarka.
Vertėjas
Rudeniniai haiku
MATSUO BASHŌ
(1644–1694)
Ant sausos šakos
Tupi vienišas varnas.
Vakaras. Ruduo.
●
Pro durų plyšį
Švilpia vėjas rudenis –
Aštrus kaip ietis.
●
Jis netaps drugiu…
Pernelyg gilus ruduo
Vėlyvam vikšrui.
●
Rytai, Vakarai –
Liūdesys visur tas pats
Rudenio vėjy.
●
Man regis: ir ten,
Anapus, tas pats, kas čia –
Vakaras, ruduo.
YOSA BUSON
(1716–1784)
Tamsėja kalnai.
Klevo lapai netenka
Savo raudonio.
KATŌ KYŌTAI
(1732–1792)
Lapas po lapo
Krenta į krūvą, liejas
Lietus ant lietaus.
MASAOKA SHIKI
(1867–1902)
Aš iškeliauju.
Tu namuos pasilieki.
Du rudenys mums.
FRANZ GRILLPARZER
(1791–1872)
Austrų literatūros klasikas; dramaturgas, novelistas ir poetas. Yra parašęs nemažai lyrinių ir satyrinių eilėraščių.
Nusilpusiai rudeninei musei
Ar apšlubo tau kojelės
Ir sparneliai pakirsti?
Vos ne vos šliauži per langą,
Kur kadais žaidei linksma:
Bet greit vasara praėjo,
Artinas žvarbi žiema.
Bet ir man štai linksta keliai,
Veidas mirtinai blyškus,
Akyse liepsna užgesus
Ir alsuoti darosi sunku;
Tad nejau ruduo atslinko
Mano vasaros laiku?
FIODOR TIUTČEV
(1803–1873)
●
Ašaros žmogiškos, ašaros lėtos,
Liejas ir jauno, ir seno veidais…
Liejas nežinomos, neišmatuojamos,
Liejas nematomos, neišeikvojamos, –
Liejas tarytum vidurnakčio lietūs
Rudenį gūdų laukais apleistais.
1849 m. ruduo
●
Rudens pradžioj toks būna metas,
Trumpam ateina nuostabūs orai, –
Diena skaidri lyg stiklas matos,
Ir šviesūs, vaiskūs vakarai…
Kur plušo pjautuvas ir varpa krito,
Dabar vien platuma – plyni laukai,
Tik ant plikų ražienų švyti
Ploni voratinklių plaukai.
Erdvė tuštėja, paukščiai jau nebylūs,
Bet dar toli ligi pirmų žiemos pūgų –
Ir liejasi šilta žydrynė ant laukų,
Kurie aplinkui rymo tylūs…
1857 m. rugpjūčio 22 d.
FRANÇOIS COPPÉE
(1842–1908)
Iš rinkinio „Raudonasis sąsiuvinis“ (Le Cahier rouge, 1874)
Spalio rytas
Nuostabų ir gaivų rytą
Saulė persmelkia rauda spalva.
Pro miglos rudenį šydą
Byra sodo lapai palengva.
Lapų skrydį – lėtą, galutinį –
Tu gali atsekt akim aštria:
Ąžuolinis lapas – vario žvynas,
Klevo lapas – kruvina žara.
Štai galiausiai paskutintas
Surūdijęs lapas krinta,
Bet žiema negreitai dar ateis.
Maudosi geltony sodas,
Ir pro rausvą ūką rodos,
Kad jau sninga aukso pabarstais.
DETLEV VON LILIENCRON
(1844–1909)
Vienas žymiausių XIX–XX a. vokiečių poetų. Įtvirtino impresionistinį stilių, juo stengėsi perteikti akimirkos įspūdį, gyvenimo grožio trapumą ir laikinumą. Būdingi poetikos bruožai: juslingumas, tikslumas, griežtas klasikinių formų laikymasis, ironija ir skaidri melancholija.
Acherontiškas šiurpas
Šermukšnio uogom smaguriauja špokas,
Ir smuikai samboriui valiuoja slė̃ny,
Bet greit ruduo su žirklėmis lyg sruogas
Lapus nukarpo nuo šakų po vieną.
Tuomet tušti miškai pašiurpsta šalty,
Ir pasimato upė netoliese;
Prie kranto ji atplukdo snūdžią valtį,
Kuri nuneš mane į tylą vėsią.
1893
OTTO JULIUS BIERBAUM
(1865–1910)
Lapams krintant
Pabalę lapai krenta
Vis nuo šakų,
O aš nūnai jaučiu, kaip susenau,
Ir man slogu.
Dar saulės daug, bet, saule,
Tu jau silpna.
Ir senas aš, o buvo man ruduo
Kadais daina.
CHRISTIAN MORGENSTERN
(1871–1914)
Rugsėjo diena
Ruduo – tai skaudžiai malonus skaidrumas,
Kuris išlaisvina ir prislegia sykiu,
Kai iš teisybės krištolinio rūmo
Vėsa padvelkia virš kalnų ir virš miškų.
Ruduo – tai skaudžiai malonus skaidrumas…
RAINER MARIA RILKE
(1875–1926)
Iš „Vaizdų knygos“
Rudens diena
Viešpatie, metas. Buvo vasara dosni.
Tiesk saulės laikrodžiuos savus šešėlius
Ir leiski vėlei vėjams šėlti rudeny.
Duok porą dar pietietiškų dienų,
Tegu paskutinius vaisius sirpina,
Paskubink nokstančius ir tirštą vyną
Varyk iš saldumynų lig šalnų.
Kas be namų – jokių namų nepastatys.
Kas vienišas – tas ir gyvens vienatvėj,
Budės, kurs ilgus laiškus ir skaitys,
Klajos tuščiom alėjomis ir gatvėm,
Kur vėjas neramiai lapus sklaidys.
Paryžius, 1902 m. rugsėjo 21 d.
Ruduo
Vis krinta lapai, krinta iš toli,
Lyg vystų sodai danguje prie sosto;
Kiekvienas lapas – kaip neigimo mostas.
Ir iš visų žvaigždžių – kad pasiguostų –
Vienatvėn krinta žemė nebyli.
Visi mes krintam. Kaip ir delnas šis.
Pažvelk: tai visame kame matyti.
Bet visgi esti Vienas, kurs šį krytį
Delnais be galo švelniai sulaikys.
HERMANN HESSE
(1877–1962)
Spalis
Ruduo medžius apvilkęs
Spalvotu, margu drabužiu.
Jie mirs lengvai ir pamažu,
Skausmai jų nenutvilkys.
Man širdį, spali, atvėsink,
Tegu lėčiau, tyliau ji plaka
Ir lai dienom auksinėm teka
Gilios žiemos ir miego link.
1908
OSKARAS MILAŠIUS
(1877–1939)
Iš rinkinio „Nuopuolių poema“ (Le poème des décadences, 1899)
Rudens daina
- Taurimos Bunkutės nuotrauka
Klausykit vėjo ūžesių nakty,
Tų vėjo ūžesių – senų, grasių,
Gyvų lopšinės, negyvųjų prakeiksmų baisių…
Klausykit vėjo ūžesių.
Nuvyto vaisiai, lapai jau rudi
Ir sodai nusiaubti.
Nieku pavirto atminimai, nėr vilčių šviesių.
Klausykit vėjo ūžesių.
O Sopulingoji, tavieji sielvartai – bedančiai.
Beširdė užmarštis vis sninga iš dausų
Ant mylimųjų ir draugų kapų visų…
Klausykit vėjo ūžesių.
Suplyšęs vasaros drabužis vėjy sklendžia;
Jūs atminimai, jūsų kančios
Išsisklaidys nuo Laiko viesulų tamsių.
Klausykit vėjo ūžesių.
Tiktai akimirkai jums davė sonatiną šviesią –
Iš tų palaidotų dienų, anų naktų alsių…
Pamirškit ją, ji dingusi seniai tarp debesų.
Klausykit vėjo ūžesių.
Rytoj sapnuosim Šiandienos griuvėsiuos
Ir, apgalvoję netikrus, bet panašius į tiesą
Užuojautos žodžius, meluosim juos liūdnu balsu.
Klausykit vėjo ūžesių.
Iš rinkinio Adramandoni (1918)
Adramandoni – šį žodį Milašius perėmė iš lotyniškai rašiusio švedų mistiko Emanuelio Swedenborgo (1688–1772) veikalo „Santuokinės meilės džiaugsmingoji išmintis ir beprotiški paleistuvingos meilės smagumynai“ (Delitiae sapientiae de amore conjugiali: post quas sequuntur voluptates insaniae de amore scortatorio, 1768). Ten Swedenborgas pasakoja, kaip jis lankęsis dvasinio pasaulio sode. Kai sargo paklausęs to sodo pavadinimo, šis atsakęs: „Adramandoni, tai yra santuokinės meilės džiaugsmas.“ (Adramandoni, quod est delitium amoris conjugialis.)
Tiltas
Snūdžiam ore nuvytę lapai byra.
Pažvelk, širdie, kuo pavertė ruduo šią salą mielą:
– Kaip ji pabalus!
Tarsi našlaitė apraminta siela,
Tik Švento Liudviko saloj varpai vis gaudžia lyg pašėlę
Už baržos savininkės fuksiją, kur mirė.
Nukorę galvas, paskutinį kartą maudos du arkliai, seni ir vangūs.
Iš tolo loja juodas ir didžiulis šuo į dangų.
Ant tilto aš ir mano vaikas: ji sumenkusi,
Blyški, gležnų pečių, su suknele nublankusia
Ir puokšte rankose.
O mano vaike! Jau ateina laikas!
Ir jiems! ir mums! O mano vaike!
Jau ateina laikas!
FRANCES CORNFORD
(1886–1960)
Anglų poetė, garsiojo gamtininko Charleso Darwino anūkė. Eilėraštis All Souls’ Night paremtas senu anglų prietaru, kad miręs mylimasis ar mylimoji Vėlinių naktį aplanko savo antrąją pusę, jeigu ši jam (jai) buvo ištikima.
Vėlinių naktis
Sugrįžo jis metu gūdžiu
Po lapkričio medžiu –
Beglobis vaidinys.
Uždėjo tyliai ranką ant peties,
Ir neatrodžiau jam sena išties,
O man – jis.
GEORG TRAKL
(1887–1914)
Rudenį
Saulėgrąžos šviesuoja prie tvoros,
Ramu ligoniams saulės spindesy.
Dainuoja moterys plačiuos baruos,
Ir skamba pratisai varpai visi.
Ringuoja paukščiai tolimas sagas,
Ir skamba pratisai varpai visi.
Sodyboj smuikas virpina stygas.
Iš kekių rudą vyną spaus rūsy.
Švelnus ir linksmas šiandien bet kuris.
Iš kekių rudą vyną spaus rūsy.
Lavoninės, atvėrusios duris,
Vis žaižaruoja saulės švitesy.
Nuskaidrėjęs ruduo
Galinga metų pabaiga –
Auksinis vynas, vaisiai soduos.
Nepaprasta miškų tyka
Suteikia vienišam paguodos.
Valstietis linki jums skalsos.
Varpų lėti ir švelnūs tonai
Priduoda ryžto ir drąsos.
Skardena paukščiai prieš kelionę.
Tai meilės metas atlaidus.
Žydra srovė lyg sapną gražų
Paviršiuj virpančius vaizdus
Su valtim į ramybę neša.
Į seną genealoginę knygą
Vėl ir vėl tu grįžti, melancholija,
O, sielos vienišos romybe.
Blėsta auksinė diena.
Nuolankiai pakantusis tveria skausmą,
Gaubiamas garsų darnos ir švelnios beprotybės.
Aure, jau temsta!
Vėl grįžta naktis, ir rauda mirtingasis,
Ir kitas kenčia kartu su juo.
Šiurpdama po rudenėm žvaigždėm
Su metais vis žemiau svyra kakta.
Popietiniam kuždesy
Saulė rudenį blausi,
Ir nuo medžių vaisiai krinta.
Popietės tyla išsklinda
Minkšto mėlio spindesy.
Žvangteli plienu mirtis,
Baltas gyvulys sukniubo.
Rusvaplaukės dainą rupią
Lapų nuneša liūtis.
Dievo spalvos ties veidais,
Beprotybė juos paliečia,
Ant kalvos šešėlių spiečiai
Su puvėsio apvadais.
Vynas, ramuma, tamsa.
Liūdnos virkauja gitaros.
Ir namo, tenai, kur gera,
Šaukia, lyg sapne, šviesa.
Iš rinkinio „Sapnuojantis Sebastijonas“ (Sebastian im Traum, 1915)
Kraštovaizdis
2-oji redakcija
Rugsėjo vakaras; liūdnai skamba tamsūs piemenų šauksmai
Naktėjančiam sodžiuj, žerplėja kalvėje ugnis,
Galingai piestu stoja juodas arklys; tarnaitės hiacintinės garbanos
Šluosto jo purpurinių šnervių įkarštį.
Tyliai stingsta miško pakrašty elnės riksmas,
Ir rudens geltonos gėlės
Be žado svyra virš mėlyno tvenkinio veido.
Raudonoj liepsnoj sudegė medis, sklando tamsiaveidžiai šikšnosparniai.
CZESŁAW MIŁOSZ
(1911–2004)
Iš rinkinio „Kronikos“ (Kroniki, 1987)
Vien tai
Slėnis, o virš jo – rudens spalvų miškai.
Atvyksta keleivis, jį atvedė čionai žemėlapis,
O gal – atmintis. Kartą, seniai, įsauly,
Pirmajam sniegui iškritus, važiuojant šiuo keliu,
Jį užplūdo džiaugsmas, smarkus, be priežasties,
Džiaugsmas akių. Viskas tapo ritmu,
Slenkančių medžių, skrendančio paukščio,
Traukinio viaduke ritmu, judesio švente.
Po daugel metų sugrįžta, netrokšta nieko.
Nori tik vieno brangiausio dalyko:
Būti grynuoju matymu, be vardų,
Be lūkesčių, baimių ir vilties,
Paribyje, kur baigias aš ir ne-aš.
Saut Hadlis, 1985
CHRISTINE BUSTA
(1915–1987)
Austrų poetė, lyrikė. Tęsė austriškojo simbolizmo tradicijas. Pirmiesiems eilėraščiams būdingi daugiausia socialiniai motyvai, o vėlesnėje kūryboje įsivyravo biblinė, filosofinė ir gamtinė tematika.
Ruduo Vienoje
Vakaras pučia raudonas fanfaras
ir žeria lapus į auksinę krosnį,
šaltis spraga.
Šiurpas raukšlina upės odą
ir kaip žvirblių nutūpta gūžta
mano miestas gūžias
priešais laužą.
BRONISŁAW MAJ
(g. 1953)
Lenkų poetas, eseistas, vertėjas. Rašo daugiausia mąslius, nerimasties ir kultūrinių aliuzijų sklidinus laisvos formos eilėraščius.
Lapas
Nuo klevo šakos atitrūko lapas – vienas iš paskutiniųjų:
sūkuriuoja skaidriame spalio ore, krenta
ant kitų krūvos, nurimsta, užgęsta. Niekas
nesigėrėjo jo kerinčia kova su vėju,
nesekė jo skrydžio, niekas neatskirs dabar
jo gulinčio tarp lapų, niekas nematė
to, ką aš, niekas. Aš
vienas.
Vertė Lanis Breilis
