Nemuno, Dauguvos žemėje kala geneliai…

Latvių poetė, prozininkė, vertėja Daina Avuotinia lapkritį savo 90-ąjį gimtadienį pasitiko su itin svariu kūrybiniu įnašu į nacionalinę literatūrą: 9 poezijos rinkiniai, 12 romanų, per 30 lietuvių rašytojų knygų vertimų, literatūrinių portretų ir atsiminimų knyga „Artimieji“, lyriniai apmąstymai apie Lietuvą „Vakaro pašnekesiai“ ir t. t.

Knygoje „Artimieji“ (1985) D. Avuotinia klausia: kodėl aš verčiu? Anot jos, šis darbas atimąs daug laiko, geriau būtų pati rašiusi: „Bet ar aš galėjau neversti Justino Marcinkevičiaus dramų trilogijos?“

Latvijoje tik A. Sukovskis išvertė daugiau už D. Avuotinią lietuvių rašytojų knygų. Būtent jis paragino ją, jauną poetę, imtis meninio vertimo meno, ir ji per metus išmoko lietuvių kalbą. Jos vertimų bibliografiją ženklina devynios Just. Marcinkevičiaus knygos, bemaž visa V. Bubnio proza. D. Avuotinios dėka latviškai suskambo A. Maldonio, S. Nėries poezija, prakalbo J. Apučio, V. Sirijos Giros, V. Martinkaus, S. Šaltenio, V. Palčinskaitės, K. Almeno, A. Šlepiko ir kitų lietuvių rašytojų prozos kūrinių personažai.

Kartu su poetu V. Liūdenu sudarė latvių poezijos antologiją „Varpai“ (lietuviškai išleista 1968 m.).

1978 m. A. Žirgulys išvertė į lietuvių kalbą D. Avuotinios romaną „Pamotė“. Jos kūrybos skelbta antologijoje „Varpai“, periodinėje spaudoje.

Atgimimo metais D. Avuotinia išsikėlė iš Rygos į Mačkalnus, prie Salacos upelio, į protėvių žemę. Su dukra nugyventus trobesius pavertė puikia kaimo turizmo sodyba: „Įvykdžiau priedermę jiems ir tiems, kurie čia pasiliks po manęs, – neleidau namams sugriūti ir takams užželti.“ Išsikėlusi į kaimą, rašytoja nutolo nuo aktyvaus visuomeninio gyvenimo, tačiau čia praleisti metai jai buvo labai kūrybingi. Mačkalnuose ji parašė šešis romanus apie XX a. Latvijos įvykius, asmenines dramas ir mažiau žinomus istorijos faktus, eilėraščių rinkinį, prisiminimų knygą apie O. Vacietį ir I. Zieduonį, išvertė ne vieną lietuvišką knygą.

„Kūrybingas žmogus negali nerašyti“ – telydi D. Avuotinią asmeniniame gyvenime ir prie darbo stalo šis jos pačios ištartas palinkėjimas.

 

Vertėjas

 

Strazdo balsas

 

Einame

ir skubame,

suklupę keliamės,

ieškom,

randam,

visko ir nieko

netenkam –

kažkur juk mūsų pradžios,

kažkur juk baigsis kelias,

gal ten, kur vėjo gūsiuos

smėlis pėdom slenka.

 

Toj dulkių pilkšvumoj,

būna – draugą prarandi,

būna –

lengva širdžiai ten paklysti,

provėžoj pargriūti,

krištolo šukes tada renki

ir jau esame nebe tie,

kurie norėjom būti.

 

Vėl naujas kelias,

kryžkelė ne ta,

sena nelaimė sliūkina,

naujas džiaugsmas klega,

lyg geraširdis avinas

mėnulis po nakties skraiste

šviesos ragus kaip rodykles

kryžkelėse kelia.

 

Liepia mums sustoti,

truputį pagalvoti –

net ilgiausias kelias

vieną kartą pasibaigs,

ir pasaulio viso

niekas neaplėks,

kai visur girdėti,

kaip beržuos gimtinėj

švilpauja strazdai:

Čia – taip – gera –

taip – gera –

gera – – –

 

 

 

Meilė

 

Meilė – gulbė, sklandanti žydrynėj,

po ja dundanti gelmė.

Meilė – tai gegužis čion atklydęs,

tai šermukšnių uždegta versmė.

 

Meilė – šiluma tavųjų rankų.

Meilė – tu negirdimas šalia.

Meilė – medy vėjo kanklės,

amžiais skambanti dalia.

 

 

 

Pasemiu taiką

 

Pasemiu taiką iš Nemuno,

pasemiu taiką iš Dauguvos,

paimu rankoje ją kaip paukštį

nuo dygliuotos ėglio šakos,

ir aš klausausi:

Nemuno, Dauguvos žemėje

kala geneliai

ta pačia senąja

aisčių kalba.

 

Nemunas Baltijoj

Dauguvą sveikina –

krykštauja tarsi vaikai.

 

Pasemiu taiką

gimtajai žemei,

pasemiu amžiams ilgiems.

 

 

 

Druskininkų šile

 

Gal tai visai ne vėjas

aukštai pušų viršūnėse

skambina aidžiu pianinu,

gal ten – amžinybės orkestre –

Čiurlionis sėdi,

ir skuba pas jį vėjas

su gimtinės šermukšniniu vynu.

 

Pakėlęs vyno taurę aitrią, geria –

svaigus akordas dunda

per šilą, raguvą, kalvas,

viršum didingų Nemuno vingių,

ugnis gyvybės žiebiasi karščiau,

ir prie šermukšnių raudonijančių

krūptels žemėje šalna.

 

Viršum kapų ir vygės

kantata didinga skamba,

pradžia ir finalas pakylėti.

Gyvybe turime tikėti,

kad baimės neišvystume,

kad amžiams liktume

su šia žeme saulėta.

 

●

 

Žvake, žvakele,

nedeki taip greitai,

leisk man iki galo

mintį apmąstyti,

leisk man iki galo

amžių nugyventi,

žvakele, leisk išvysti,

koks jisai gražus,

kokiom spalvom

pražysta meilė.

Žvake, žvakele,

nedeki taip greitai…

 

1976

 

 

 

●

 

Tau, drauge, aš taip dėkinga

už stalą sapne turtingą,

kur mudu gražiai puotavom.

 

Atgimę sapnai šią naktį,

laisvi it čigonai ant ratų,

klajojo po tolį trapų.

 

Ten juokėmės, valgėm ir gėrėm,

be saiko mes laime gėrėjomės,

kol rytas sušuko: „Prabuski!“

 

Slapta vakarais aš žvalgausi

į slenkančią sapno pusę

ir trokštu jame vėl pabūti.

 

 

 

Draugui

 

Vis rečiau mes susitinkam,

šnektelėt nėra kada,

šypseną padarom linksmą,

slėpdami savas žaizdas.

 

O ta velniška pagunda –

naktį bėgti iš namų,

burtininkas tuoj pabunda,

čiumpa man už atlapų.

 

Dar išgąsdinsi tu draugą,

vėl nelaimė, pagalvos,

šitą mirksnį trumpą saugok

svajai, gal ką dovanos.

 

Savąją likimo giesmę

giedame gimtuos namuos,

kaip tau – nežinau aš nieko,

nežinai, mane kaip guost.

 

Jaučiam – liko kelias trumpas,

tas, kuriuo dar vaikštom mes,

širdyje dažniau sušunkam:

regim – tuoj diena užges.

 

O pikta dvasia jau kliedi,

kad rytoj nukris žvaigždė,

privalėsite į kitą vietą

vienas antrą palydėt.

 

 

 

●

 

Te dievina mane, te juokiasi,

te apkalbų purvais apjuodina –

aš myliu tave.

 

Žolei augti niekas neuždraus,

žaluma it didis džiaugsmas siaus –

aš mylėsiu tave.

 

Viską, ką paliksiu šiam pasauliui, –

bus daina, dainuota vien tik tau:

aš mylėjau tave.

 

 

 

●

 

Nebepareis ėjusi

baltu keleliu

per baltą pūgą

dienelė balta,

viltis manąsias

rieškučiose nešdama.

 

Nebepareis ėjusi…

 

O tu ar eisi?

Pažvelki, mano rankoj

kankorėžis liko,

kankorėžis liko –

vilties dovana.

 

Sakyk, kur jį sodinti,

kad užaugtų žalia

vilties eglaitė

kupliom šakom,

kur lizdą susisuks

prisiminimų paukščiai.

 

 

 

●

 

Žinau –

reikėjo tau

užkurt mažytį laužą,

sušildyti

rankas ir širdį.

 

Uždegęs

pakvietei mane:

ateiki pasišildyti!

Ugnis yra gera.

 

Buvau neatidi.

Į tavo ugnį įkritau.

Apsvilo mintys.

Apdegė širdis.

Skauda.

 

Paliudyti galiu:

ugnis yra gera.

 

1976

 

●

 

Kokia mažytė sėkla –

koks aukštas medis!

Koks trumpas šis gyvenimas –

kiek daug galime pasiekti,

jei mažytei sėklai

savos širdies nepagailėsim.

 

1978

 

Vertė Arvydas Valionis