Beviltiškas atvejis
Pobūvis vyks sodelyje – taip nurodyta vaizdo kvietime. Ir jokios užuominos dėl aprangos kodo. Nuostabu, vadinasi, laisvas stilius – mano mėgstamiausias!
Išsirenku trumputę geltoną suknelę, atidengiančią mano tobulai nulietas kojas ir paryškinančią liekną kaip širšės liemenį. Stilingi sportbatukai, voilà!
Laukdama transporto, intuityviai pažvelgiu pro langą, tačiau iš savo 429 aukšto celės, kurios vis dar neįpratau laikyti namais, matau tik žydrą dangų. Man patinka gyventi danguje, gyvenimas tarp debesų puikiai atitinka mano sielos būseną.
Aš taip ilgai buvau priversta gyventi tarp keturių sienų, apsupta man nemielų žmonių (jeigu tuos sutvėrimus išvis galima pavadinti žmonėmis), kad dabar sutikčiau kas vakarą leisti prašmatniose kompanijose ir prabangiuose pobūviuose. Juk reikia pagaliau atsigriebti už prarastą laiką!
Šįvakar tai jau pasilinksminsiu! Pasisukiosiu tarp įžymybių, tiksliau, praskriesiu šokio žingsniu, juk ten būtinai bus šokiai, gyva muzika ir visa kita.
Įsėdusi į dailutėlį pažeme sklendžiantį automobilį, jaučiuosi ypač svarbi ir įtakinga – juk ne kiekviena gauna asmeninį kvietimą į superžvaigždės vakarėlį. Ir iš kur jis apie mane sužinojo? Nejaugi adaptacijos programa naudojasi ir šio pasaulio galingieji? Niekuomet tuo netikėjau, bet juk mane pakvietė. Pakvietė mane!
Riedant mados guru namų link, vaizdai vis gražėja, oras gerėja, negali būti – virš jo namo ir visame pagrindiniame sode šviečia saulė, iš visų pusių lyg ornamentais apsupta vaivorykštėmis, o juk net nelyja!
Mane pasitinka ausiai malonūs muzikos garsai, o įvairiaspalvės milžiniško dydžio gėlės, rodos, linguoja jiems į taktą. Baseinėlyje pliuškenasi baltos ir juodos gulbės, virš galvos sklando ereliai, ryškiaspalvės papūgos ir dar kažin kokie neregėti paukščiai. Tik iš abiejų pusių prisiartinus dviem milžiniškoms panteroms ir grakščiai prigulus man prie kojų, suprantu, kad visa tai – holograma. Ištiesiu rankas ketindama pakasyti toms mieloms katytėms paausius, tačiau mano plaštakos perveria jas kiaurai, o iškart prisistačiusi apsauga liepia negadinti kitiems svečiams natūralumo įspūdžio.
Gūžtelėjusi pečiais, nutariu iš arčiau apžiūrėti pačią vilą, kuri atrodo lyg pasakų pilis – išsidriekusi ne į viršų, o į plotį, viso labo keturių aukštų, tačiau užimanti beveik tiek pat teritorijos kaip visa mūsų ligoninė… Tik toji – niūri ir pilka su nedidukais grotuotais langais, o ši beveik visa iš stiklo, su trimis bokštais ir įspūdingomis arkomis.
Štai ir pagrindinis kiemelis su puslankiu išsirikiavusiais svečiais. Bet ko jie visi žiūri į mane kaip į raupsuotąją? Kodėl vyrai pasipuošę frakais, o moterų suknios šluoja žemę? Ne šiaip iš 3D spausdintuvo ištrauktos suknelės, o elegantiškos, daugiausiai tamsios spalvos su sidabro ar aukso dalelėmis – skiriamasis maestro prekės ženklas. Iš sijonuotųjų minios išsiskiria vakarėlio šeimininko draugas, pasipuošęs dredais ir „Versace“ laikų per liemenį persmaugta, apačioje išpūsta sidabro gijų suknele, kurią prilaiko keletas brangakmeniais nusagstytų lankų. Tik paties šventės kaltininko vis dar niekur nesimato.
Kritiškai apžiūriu save veidrodinėje lauko gyvatvorėje – ne kažin kas… Kokio bieso užsimoviau tas rožines kojines iki kelių, kurios man dar ir smunka? Gelsvi kedai visai kitokio atspalvio negu citrinų spalvos suknelė ir siaubingai netinka prie rožinių nutampytų kojinių. Ir dar tas viršugalvyje susuktas kuodelis – aš ką, peraugusi mokinukė iš praėjusio šimtmečio? Skubiai išsileidžiu kuodą, bet susitaršiusių plaukų vaizdas padėties nepataiso.
Matau, kaip man mojuoja susiraukusi pažįstama. Nors nesuprasi, ar mojuoja, ar veja šalin. Keistuolė, juk aš dar net nepriėjau. „Vera ar Vesta? Bet koks gi skirtumas“, – numoju ranka mintyse ir kiek susikuklinusi nerangiai priartėju. Veros / Vestos žvynuota suknelė švyti visomis vaivorykštės spalvomis, nors imk ir statyk ją į tą spalvoto krištolo augalų sodą. Akimirksniu pasijuntu kaip piktžolė, per stebuklą išdygusi dirvoje, skirtoje augti tik dekoratyvinėms gėlėms.
– Kaip manai, gal man persirengti ir grįžti? – klausiu, nors mintyse meldžiu vienintelio – patvirtinimo, kad jie visi gerokai persistengė, tik aš viena apsirengiau, kaip pridera piknikui gamtoje.
– Žinoma, važiuok namo, – sušnypščia. – Tik duosiu tau patarimą – nebegrįžk.
– Bet kodėl jie… Kodėl jūs visi tokie… išsičiustiję?
– Jei būtum gavusi kvietimą, iškart būtum supratusi užuominą į White Tie.
– Bet aš irgi jį gavau! Ir jokios užuominos ten neradau…
– Tai vienintelis dalykas, į kurį vertėjo atkreipti dėmesį. Čiuožk iš čia ir nedaryk sau gėdos. Žiūrėk, ar čia tik ne tavo draugas? Galėtumėte būti puiki pora, – piktokai nusijuokusi atsuka man savo pusnuogę nugarą, taip parodydama, kad pokalbis baigtas.
Matau vaikinuką, apsitaisiusį juodu fraku ir tamsiai raudonos spalvos kelnėmis kiek smuktelėjusiu klynu. Po kaklu parišta raudona su baltais žirneliais peteliškė primena musmirę. Jo veidas man atrodo gana simpatiškas ir netgi pažįstamas.
– Kas jis? – klausiu, bet žvynuotoji apsimeta, kad negirdi.
Eina ji… Ne veltui užmiršau tos ypatos vardą, nebenoriu jos nei matyti, nei girdėti. Pamanyk, netinkama suknelė, tpfu.
Verčiau apžiūrėsiu žmogystą apsmukusiu klynu. Prieinu. Simpatiškas, bet vis dar nepamenu, kur būčiau galėjusi jį sutikti. Jaunuolis įsmeigia į mane klausiamą žvilgsnį ir aš akimirksniu jį atpažįstu – Tomas! Vaikinas, su kuriuo kartu gulėjome psichiatrinėje. Jam maniakinė depresija, na, o aš…
Mane ten paguldė per klaidą. Visi seniai tai suprato, bet nejau ims ir iškart pripažins, kad klydo? Per tą laiką prisižiūrėjau galybę eksperimentų, tiek pavykusių, tiek nelabai. Tomas, akivaizdu, iš tų pavykusių, bet jis – ilgiausiai daržove išbuvęs pacientas, kurį prisimenu. Pernelyg gerai prisimenu, kad dabar galėčiau patikėti, jog tai išties jis.
●
– Tomai, Tomai, tu mane prispaudei! Eik šalin, Tomai! Pakviesiu sanitarus, – sakau toms akims – didžiulėms veršio akims be jokios išraiškos.
Galiausiai išsilaisvinu iš jo glėbio – Tomas dažnai įsikimba į mane, lyg koala į medžio šaką – intuityviai, lyg ieškodamas saugumo. Jis, žinoma, net negirdi mano šauksmų ir juolab traškančių kaulų.
Jis nepiktybinis, tačiau man jokio skirtumo, tikrai netrokštu būti suluošinta šio meškino. Pats laikas ieškotis saugesnės kompanijos. Bandau pajudinti savo lovą, ji kaip įkalta. Kelintą kartą prašau, kad išskirtų mus, jau iki gyvo kaulo užkniso tas jo glaustymasis ir apsikabinimai. Lyg koks kačiukas prie mamos vis. Nors gal greičiau drambliukas. Tomas didelis, labai didelis, kai jis mane prispaudžia, rodos, lūš visi kaulai. O išraiška vaiko. Na, toks baby face.
Apžiūrinėju naują mėlynę ties dilbiu, siaubingai skauda šonkaulį. Tas kuilys užvirto ant manęs visu kūnu, kai gulėjau nusisukusi. Dabar tai jau tikrai sulaužė, man net sunku kvėpuoti! Akyse kaupiasi nevilties ašaros, nesitikiu nei jokios pagalbos, nei supratimo, bet vis tiek iškviečiu sanitarę.
– Kodėl negalime bent jau eilėmis atsiskirti: viena – vyrų, kita – moterų? Iš kur man žinoti, ką jis sumanys vėliau? O gal jis nori mane išprievartauti?
– Jūs – belyčiai, jūs visi ligoniai esate belyčiai. Beasmeniai. Šioje stadijoje nunulinami jūsų charakteriai, jūsų ego. Vėliau diegsime naujas tapatybes ir visiškai gali būti, kad abu būsite homoseksualai, taigi tau nėra ko bijot, – šypsosi ji savo plačia burna rodydama nenatūraliai baltus ir kiek per didelius dantis. Bet, pasikvietusi kolegą, Tomą iš mano lovos visgi išridena. Tam kartui.
Jo lova vis tiek per arti, arčiau nei mano draugės iš dešinės. Aš galiu pasiekti jį ranka, tą ir padarau. Vos neiškrentu iš lovos, bet paliečiu jo lytį. Minkšta ir glebi. Prieinu arčiau, atsisėdu šalia ir masažuoju jį tiesiog per pižamą. Privalau įsitikinti. Na, rimtai – nieko. Jie pavertė Tomą impotentu, tai joks belytiškumas, tai viso labo refleksas, o jis net ir to nebeturi.
Užtat aš turiu. Turiu ir refleksus, ir lytį, ir seną gerą orgazmą – nežinau, kodėl manęs neveikia jokie nunulinimai, bet juo ilgiau esu laikoma atskirai nuo vyrų, turiu omeny tikrus vyrus, o ne šiuos, tuo labiau tie mano refleksai spaudžia smegenis. Jau atvirai flirtuoju su visu vyrišku personalu, net pradėjau galvoti, kad būtent todėl į mūsų palatą siunčia tik moteris, o ir tos atrodo kaip paršai. Nes dabar esu tokios stadijos, kad mane be didesnių pastangų galėtų sugundyti ir moteris, jei tik ji būtų labai sexy. Nors man vis dar patinka vyrai, labai patinka.
Atsigulu į lovą ant savo plokščio pilvo – nesiruošiu ištežti kaip likimo draugės, todėl mane vis dar jaudina mano nuogos atvaizdas veidrodyje. Prisidengiu antklode galvą, kad nematyčiau tų visų durnių, ir mėginu užmigti, bet Tomo suglebusi lytis niekaip neišeina iš galvos. Iš pačios gilumos ateina tiesiog fizinis skausmas, kylantis su didėjančiu nepasitenkinimu ir suvokimu, kad privalau iš čia dingti. Ir kuo greičiau.
●
Štai jis prieš mane, tas belytis, suglebęs Tomas. Tiesa, numetęs kone pusę svorio, užsiauginęs raumenis, bet aš vis tiek jį atpažinau. Jis nėra toks, kaip visi tie žmonės aplinkui. Gunktelėjęs, pečiai nuleisti, laikysena kažkokia neužtikrinta, žvilgsnis klaidžiojantis, o gal greičiau išsigandęs? Lyg nesuprastų, kur patekęs, lyg mažas vaikas, kurį ką tik paliko mama.
– Sveikas, Tomai, – ištariu kuo žvaliau šypsodamasi pačia plačiausia savo šypsena. – Ar seniai išėjai? Kaip tu?
Veršiuko akys įsminga į mane nemirksėdamos. Tiesa, tos akys dabar žvelgia kitaip, jos nebe tuščios, ir Tomas iš riebaus veršio tapo visai pusė velnio jautuku, bet aš negaliu liautis spoksoti į jo tarpukojį. Kažin, ar jis toks pats negyvas?
Vis dar nė žodžio iš mano palatos draugo. O juk visai prieš man išeinant jis atgavo kalbos dovaną. Nors liko vangus, užsidaręs ir, švelniai tariant, keistokas. Mes buvome pradėję bendrauti. Draugavau su juo tik todėl, kad didžioji dauguma mūsų palatos gyventojų buvo daržovės. Aš net nepastebėdavau kaitos – jie visi man buvo vienodi. Matyt, ir Tomas neturėjo kito pasirinkimo, bet aš vis tiek nuoširdžiai tikėjau, kad jam manęs trūks… Naivuolė…
– Hmmm, man rodos, jūs apsipažinote, – pagaliau išlemena savo trūkinėjančiu nemalonaus tembro balsu.
Jeigu ir buvau suabejojusi, ar tai tikrai jis, tai dabar abejonių nebeliko. Nors dabar Tomas atrodo kur kas geriau, vien jau dėl to balso negaliu žiūrėti į jį rimtai.
– Aš Filas, Filas Osbornas, – prisistato tuo pačiu ožio balsu. – O čia, mmm, – mosteli ranka į vieną iš tų išsipusčiusių damų, kuri, tik pastebėjusi, kad mudu šnekučiuojamės, nepaisydama svaiginančio aukščio žirgo formos kulniukų ėmė striksėti mūsų link. – Čia mano žmona. Kaip man jus pristatyti?
– Aš tavo motina, idiote, – nebeturiu ko prarasti. Manęs gėdijasi net visiškas impotentas ir didžiausias šio vakaro frykas.
– Štai ji, čia, su geltona suknele ir gandro kojinėmis, – šaukia kažkam pažįstama, kurios vardo vis dar nepamenu, rodydama į mane pirštu.
Matau du baltai apsitaisiusius vyrus, sparčiai artėjančius mūsų link. Tomas-Filas sugriebia už rankos savo žmonikę ir ši besiraukydama ir gręžiodamasi visgi nutipena tam frykui iš paskos.
– Kas, kas dabar? Ką padariau ne taip? – man rodos, aš klykiu, jau iki kaklo tų visų cirkų, apsimetinėjimų, vaidybos.
– Palikite mane ramybėje, aš jau išvažiuoju, – šaukiu jiems, sukaupusi paskutinius drąsos likučius, bet iš burnos sklinda tik silpnas cypimas, aš pati vos save girdžiu.
– Jūs važiuosite su mumis, panele…
– Helma, – paslaugiai pridedu, – panele Helma. Bet gal aš galėčiau pamėginti dar? Tai – pirmas mano pobūvis. Aš… kitą kartą labiau pasistengsiu, – murmu sau panosėje beveik be garso, bet, rodos, arčiau stovintis sanitaras visgi mane išgirsta.
– Jūs nepritampate, jūsų nauja tapatybė ir vėl nepritampa. Jau trečią kartą perdirbta jūs vis tiek nesociali, neprisitaikanti, taisyklių nesilaikanti, visiems tik problemas kelianti ypata! Vakarėlio šeimininkas iškvietė dorovės policiją, bet kadangi turim reikalų su jau trečia tapatybe, iš pradžių paskambino mums.
– O kokias taisykles pažeidžiau dabar?
– Visų pirma – dress code’ą, idiote! – spygteli lig tol tylėjęs jo kolega, man dar nematytas, matyt, uolus naujokas.
– O tas aukštas vaikinas raudonomis kelnėmis, kodėl jo neišsivedate? – akimirką sukirba viltis kartu nusitempti ir palatos draugą.
– Teisingai tu sakei apie tuos beviltiškus atvejus. Juk ji – tikra sociopatė, – šnypšteli, bet jau nebe man.
