Beieškant Šahrazados

 

Baku

 

 

Vakariniai senamiesčio labirintai nuteikia smagiai – pilna garsų, atsklindančių iš anapus sienų, iš už užuolaidėlėmis uždengtų langų, iš ten, kur dar klesti privatus gyvenimas, kur ant sienų atbrailų tyliai vaikšto katės, o šunys irgi tyliai tupi ant palangių. Šunys, negali būti, tupi.

Butukas pačioje miesto širdyje visai netoli nuo Mergelės bokšto. Greičiau čia ne butas, o tik kambarys su trimis langais į gatvę, kurios kitoje pusėje už 2,5 metro jau kito namo langai. Mašinos čia jau nevažinėja, tik rytais girdisi prakaukšintys kulniukai.

– Žinai, mane dabar apėmė tokia keista būsena, net nežinau, ko noriu, ir nežinau, ar to noriu? – sako viena mergina kitai ir abiejų žingsniai nutolsta gatvele.

Lango grotelės padarytos humaniškai – puslankiais išsikiša į gatvę, sudarydamos didesnės laisvės pojūtį ir galimybę pažiūrėti, kas už lango.

Norint čia patekti, reikia atrasti senas duris senoje sienoje, pereiti miniatiūriniu koridoriuku, apstatytu gausybe senų baldų ir prikarstytu visokių labai reikalingų buityje daiktų, pakilti laiptais į antrą aukštą, kur nedidelėje aikštelėje galima rasti ketverias duris, vienos iš jų – mano kambario. Kitur kaimynai, su kuriais netrukus susipažįstu. Koloritas subtilus įvairiakalbis ir įvairiabalsis. Prieš kambarį dar dviejų žingsnių virtuvė su dujine, spintele ir kriaukle. Tualetas tarsi lauke: vėl reikia išeiti į tą miniatiūrinį antro aukšto kiemą su laiptine ir palipti dar keliais laipteliais aukštyn.

Kaimynų istorijos kaip romanai, bet greičiausiai susipažįstu su Ilchanu, imam bendrauti, pasišnekame kas kartą susitikę. Sako:

– Einam į pirtį, bet ten taip karšta, kad numirti gali, ten vien imtynininkai eina kaitintis, tau reiktų į paprastą, bet gal kitą kartą.

Kitą kartą sugrįžęs nuo jūros giriasi:

– Žiūrėk, kaip gerai įdegiau, rudas visas, šokoladinis.

Manau, kad paplūdimyje visą laiką jis ir gyvena – ryte išeina, o vakare grįžta arba negrįžta.

– Geriu tik porą kartų metuose per šventes, nerūkau, bet moteris labai myliu. Jos pačios pas mane ateina. Aš sėdžiu prie jūros, prieina prie manęs ir sako, gal galėtumėt kremu nuo saulės man nugarą patepti. Negaliu atsisakyti.

Į siaurąją mano gatvę vieną rytą įsispraudžia žiguliukas ir po išlindusiu balkonu sustoja. Ant mašinos stogo lentos, iš kurių, matyt, ateityje spinta susidėlios. Žmogus stovi ant savo mašinos stogo ir padavinėja daiktus į balkoną. Pro langą išnyra gaudančios rankos ir čia pat vėl prapuola. Ten išnyksta viskas – ir pagalvės, ir siuvimo mašina, ir radijo imtuvas. Po to paduodantysis stojasi ant patiesto čiužinio ir padavinėja lentas, kurios ir bus spinta, kol lieka tik sunkokas čiužinys ir lengvas vyrukas. Tada jis ilgai ieško stabilios atramos, paima čiužinį, siūbuoja, siūbuoja ir meta, vos pats į kitą pusę nenulėkdamas.

Išeinu su savo kaimynu, paplūdimio sakalu, į miestą. Prieš tai jis tiek visko pripasakojo, kad aš ėmiau įsivaizduoti, o paskiau nutariau pasižiūrėti, kaip tai, ką jis pasakoja, atrodo realybėje.

– Va ten yra gera vietelė, užeisim, pasėdėsim, alaus užkąsim, draugų sutiksim. Po valandos, gerai?

– Gerai.

Išeinam po poros valandų, jis visas nepriekaištingai švarus – nė dulkelės.

– Einam?

– Einam. O kur einam? – klausiu ir matau, kad jau nebeaišku, kur mes einam.

Jau įpratau pasakų klausytis. Jau prisiminiau senus, senus vaikystės laikus, kai pasaulio klausiausi kaip pasakos, nuostabios istorijos su fantastiniais elementais, krentančiomis žvaigždėmis, džinais, paslaptingais lobiais ir gražuolėmis. Taip, toje realybėje yra Aladino lempa ir Sindbado kelionių herojai, ir Šahrazada. O gal ji visai šalia? Nusiperkame dvi skardines alaus ir einame į Fontanų aikštę. Stengiuosi klausyti savo pasakų vedlio, gal jis žino, kaip atsiveria paslaptingos durys.

– Einam prie tų dviejų atvykusių prisėsti, – sako.

Suoliukas mažokas, be to, kažkaip nejaučiu potraukio.

– Einam, einam, – įkalbinėja.

Prisėdame ir imu žiūrėti, kurgi ta Šahrazada, o mano vedlys komentuoja:

– Žiūrėk, kokia eina, o čia žiūrėk. O matai šitą? Tiksliai atvykėlė, – jis greitai skenuoja ir skirsto į atvykėles ir vietines.

– Žiūrėk, kokios formos.

– O koks turinys?

– Formos turi būti, kaip kitaip? Štai kitą mėnesį pas mane atvažiuos iš Zagatalos Nataša, išsinuomosim kambarį ir pagyvensim. O odesietės, žinai, kokios fainos. Buvo ir iš Lenkijos, oi, kaip jos fainai rusiškai šnekėjo, gražu klausyti.

Taip ir sėdim alų gruzinišką gurkšnodami, taip iš lėto atsiveria naujas pasaulio žiūrėjimo būdas.

– Kokie batai, kokia šukuosena, kokia mergina, čiuvicha, – vis komentuoja Ilchanas.

Praeina keletas jau galinčių pretenduoti į Šahrazadą, bet dar šiek tiek prieskonių trūksta, to nepagaunamo svaiginančio aromato, pasakos negirdėti, o gal čia tik mano sukurtas idealas, gal nepamatuoti lūkesčiai, oi, visai susimaišiau.

– Einam vaikščioti, idiom guliat’, – sako.

Įdomu, ką tai reiškia, – einam. Einam alėjomis, žiūrim. Greitai jis vienai valgančiai ledus gražuolei palinki gero apetito, pardavėjos paklausia, ko ji tokia liūdna, ir vyriško ir moteriško pasaulių kontaktai mezgasi. Užeinam į papuošalų parduotuvę, už prekystalio stovi pardavėja, kokia ten pardavėja, tikra Šahrazada, pasipuošusi koralu, ir akim tik mirkt mirkt, ir suprantu, kad pakliuvau. Tik ji gal dar nesuprato, laimei ar nelaimei. Kažką sakau, kažko klausiu, ir ji pradingsta už sienoj atsivėrusių durelių, tikrai visai mažų durelių, gal kokių metro trisdešimt aukščio, ir jai tenka gerokai pasilenkti, kad ten patektų. Po kurio laiko atsiranda vėl su naujais papuošalais, ten tikriausiai lobių salė, aukso rūmų prieangis, o aš stoviu tik prieangio prieangyje apsvaigęs.

Dar nueiname į MUM parduotuvę su aukso prekystaliais, bet čia, bežiūrint į kalnus aukso ir deimantų, į aukso žiedus ir aukso grandinėles, aukso seges ir laikrodžius auksinius, suprantu, kad jau praėjau, kad dabar jau joks pasaulio auksas neišgelbės, kad ten mažame prieangyje žodį reikėjo pasakyti, tą žodį stebuklingą.

 

Apšeronas

 

 

Vėjas, dulkės ir blokeliai, arba Vidinė ugnis

 

Plačiomis įstrižomis magistralėmis bandom palikti miestą. Tolumoj didingai kyla kapinių kalva, nusėta akmeninių antkapių su keletu mauzoliejų bokštų.

Mūrinės įvairaus aukščio ir spalvų pakelių tvoros kartais keičiasi į spygliuotos vielos aptvarus, apkibusius celofaniniais maišeliais, plazdančiais, šlamančiais, kartais pasitaikančiais traškučių maišeliais, kurie auksiukais žaižaruoja vėjuje. Parduotuvės, garažai, remonto dirbtuvės, sienos, sienos ir sienos, vis ką nors užtveriančios, – tokie Baku priemiesčių nereprezentaciniai keliai. Užrašus skaityti dažniausiai galiu, bet adekvačiai suprasti ne visada pavyksta. LEPKA SEXI didelėmis raidėmis parašyta ant labai ūkiško pastato. Išvertus reikštų – lipdinių cechas, o ką pagalvojai?

Vėjas ir dulkės, remonto dirbtuvės, akmenų ir gipso lipdinių parduotuvės, keliai, kelių sankryžos, plačios duobėtos šalikelės ir didžiuliai sunkvežimiai, pilni rusvų blokelių, kuriais jau pusė Azerbaidžano sklypų aptverta, namų pristatyta ir statoma. Juos čia pat karjere išpjauna, paskui supjausto ir parduoda. Gali nusipirkti porą sunkvežimių ir pasistatyti tvorą arba vieną namo aukštą, dar po kurio laiko ar po gero sandėrio dar nusipirkti ir pastatyti antrą aukštą.

Stovi visa sunkvežimių eilė, laukia pirkėjų. Sekmadienis, o visi dirba – ir turgus, ir parduotuvės, ir remonto dirbtuvės bei gipso lipdiniai, viskas atidaryta. Gal tik valstybinės įstaigos ilsisi.

Kur baigiasi ir kur prasideda miestas, sunku suprasti, tiesiog gyvenamieji rajonai pereina į naftingas plynes, už šių vėl namai, po to vėl plynės su bokštais, vėl namai, vietomis ežerėliai lomose, kalvos, ir visur žemės ochra su žydru dangumi dera juosvais naftos taškeliais papuošta.

Šiukšlių, regis, gerokai daugiau, negu reikėtų. Ypač kontrastuojamai atrodo lyginant su ką tik regėtu Baku miesto centru. Plynės, laukai su bokštais, dar pumpuojančiais naftą, kurių kasmet vis mažiau šiame regione aplink miestą. Žydras ar juodas vanduo, gelsvas smėlis, tamsaus vandens upeliai, geležiniai vamzdžiai ir žmonės, karučiais stumiantys geležinį krovinį nykiu peizažu, kurį irgi netrukus sutvarkys, apželdins ar paslėps nuo akių, ežerėliai šalia bokštų ir elektros stulpai, iš visų pusių viską apsupantys, gal dėl to, kad nėra medžių, taip į akis krinta. Ir visa tai nutvieksta aitrios saulės. Ir kvapas, nunešantis bet kokią romantiką. Laimei, vėjas stiprus, tad ir kvapas nepastovus.

Besisukiodami rusvomis apylinkėmis sustojame prie keistų, tarsi nenaudojamų namelių.

– Kas čia? – klausiu.

– Eime pamatysi.

Ir aš pamatau degantį kalną, ūžiančią liepsną, tiesiog energiją, šniokščiančią iš žemės gelmių. Dega be laužo, dega be malkų, dega dieną ir naktį, vėjuje dega ugnis, tarsi akimirką užpučiama ir vėl staiga atsirandanti. Įspūdingiausia ir įstabiausia Apšerono vieta, netikėtai tuščia. Šalia pastatyti suoliukai ir stalai sužvarbusiems pakeleiviams švęsti, čia prie ugnies jie niekada nesušals, o vėjas pučia ir pučia be perstojo ir dar gūsiais pagąsdindamas. Prie kelio stūkso gan senas apleistas rusvo smiltainio daugiakampis neaiškios paskirties pastatas ir kiek naujesnis – tikriausiai pastatytas kavinei, tik dabar neveikiančiai.

 

 

Prie Kaukazo kalnų prisiglaudus

 

 

Agčai slėnis ir piramidė

 

Kartais labai aiškiai matau, kaip realybė atsiduria žodžių galiukuose, ten ji yra. Pasakai, ir jau tampa. O tuo pat metu matai, kad ten tik žodžių realybė, tik žodžių realybės nuotrupos, kad ir kiek kartosi, kiek įtikinamai kalbėsi, vis žodžių realybėje esi.

Erdvės daug, labai daug, čia tarp Gacho ir Ilisu – pati Agčai slėnio pradžia, priešais stūkso kalnas kaip medžiais apaugusi piramidė, gal čia ir buvo piramidė; aišku, čia kadaise buvo didžiulė piramidė, kaip tu nesupranti, mūsų protėviai ją pastatė. Dar truputį pažiūriu ir viską jau imu matyti taip, kaip reikia, net protėvius, statančius piramidę, įsivaizduoju, nesunku. O kaip sako išmintingi žmonės, tarp jų ir Hegelis, – tai, kas įsivaizduojama, realu.

O mes sėdime vis pasipildančioje kompanijoje. Atvežė vyno du didelius trilitrinius butelius. Laukiam jau ilgai, taip ilgai, jog kai kas ir nervintis pradėjo. Vaikinas barmenas nuėjo į bagažinę, paėmė vyną, nunešė į namelį ir atvilko mėlyną kibirą, pilną raudono skysčio.

– Kas čia?

– Įstačiau į šaltą vandenį, o dugnas ir iššoko, skilo ir raudonasis vynas išbėgo.

Pasiginčija dar barmenas su vyno savininku, o baltąjį atneša patiems atsikimšti, tai liko mūsų kompanijai tik baltasis vynas, įstatytas į raudonuoju vynu skiestą vandenį atvėsinti.

Labai jau čia priekabiai žiūri į virtuvę, stalo serviravimą, lėkščių švarumą, kas, kad viskas ant senų pakrypusių suolų ir stalų sudėta. Viskas turi būti aukščiausio lygio, vaiko barmeną kaip reikiant. Bet prie tokio stalo sužinai tiek šiuolaikinių ir senovinių istorijų, sužinai šio pasaulio vertybinius stulpus ir savaime suprantamas normas, idealus ir romantines nuostatas. Kalbos sukasi ir apie draugus, ir apie gimines, apie karininkus ir dailininkus, šiuolaikinius saugumiečius ir senus kagėbistus. Ir visuomet, kai kalba pasisuka apie reikalus, įvykių grandinėje atsiranda pažįstami ir pažįstamų pažįstami, draugai ir draugų draugai, kurie gali padėti, kurie gali problemą išspręsti, kurie gali pagelbėti bėdoje ir džiaugsme. Taip ir susipažįstame.

Netrukus priešais mane ant stalo nutupia didelis elniaragis su nedideliais rageliais, ir aš bepaišydamas įsigyju dar vieną draugą. Taip ir sėdime prie medžio po lempa neskaičiuodami laiko.

Vienu momentu beveik susiruošiame kilti iš užstalės, bet pasirodo dar viena mašina su draugais iš aukščiausio vietinio direktorių elito, ir stalas vėl prasiplečia, ir vėl užsipildo naujais patiekalais, nors barmenas čia nieko negamina ir neruošia, jis tik lėkštes ir taures keičia, o viskas telefonais sprendžiama – kažkas kažkam skambina, ir netrukus baklažanai su riešutais ir granatais jau ant stalo. Elniaragį paleidau, bet jis vėl atskrido ir man ant veido nutūpė aštriomis kojytėmis. Tada jį įkėliau į medį, bet netrukus jis vėl, dar kartą apsukęs ratą apie mūsų elitinį stalą, nutupia man ant rankos, leisdamas suprasti visos situacijos reikšmingumą ir momento svarbą.

Tada akimirką miglotai prisiminiau piramidę ir protėvius. Viskas realu.

Atsisveikinam ir su Farhatu visi trys keliaujame į vakarinį Gachą pasidairyti. Žmonės tarsi visai kiti, jaukios šilumos apkabinti vaikštinėja šen bei ten, ir aš pasijuntu kaip namie nuostabiame vakare, atsiskleidžiančiame kvapais, garsais, tolimu šurmuliu tarp namų su kolonomis paremtais balkonais. Vakaro šviesoje eina žmonės į H. Alijevo parką pasivaikščioti už rankų susikabinę. Žiūriu ir matau tokį keistą pasaulį – kažkoks šviesus rytojus, romantiškomis spalvomis paspalvintas, lempučių girliandomis apšviestas, tikras, realus, nesusvajotas, dabar vykstantis štai čia prieš mano akis. Dar netikėtai išeinu į turistinę, reprezentacinę gatvę, naujai nušvitusią tarsi inkliuzas vakaro tamsoje.

Keliaujame link namų ilgąja Gacho gatve pro gruzinų ingelojų namus viršutinėje miestelio dalyje. Mašinos žibintai iš tamsos išplėšia vis naujus vaizdus. Katės gaudo asfalto šilumos priviliotus žiogus, vieniši šunys slampinėja arba tyliai guli, iš sienos trykšta nedidelis fontanėlis šalia didelio H. Alijevo portreto, gali bet kada atsigerti ištroškęs, ir žibintas pačioje sienoje dega, gali ir knygą paskaityti ar parašyti, jei nori. Smagu. Vienišas šakalas išbėga į kelią pasižiūri ir vėl pasislepia laukuose.

Grįžtame jau pusę pirmos. Nei Farhato žmona, nei abu sūnūs nemiega, mes jau pabaigiam vakarą, o Museibas dar pas kursiokę nuvažiuoja, prieš tai telefonu ilgai padiskutavęs. Sėdim terasoje, tamsu, į žvaigždes žiūrim. Farhatas sako žmonai: viskas, gali eiti miegoti. Ir tik tada ji nueina. Taip čia priimta: kol vyras nemiega, kol svečiai nemiega, žmona irgi nemiega, laukia, o gal ko prireiks.