Literatūra
Eilės
Apie minorinį Šostakovičių
Barnesą užtikrintai galima vadinti amžinųjų vertybių saugotoju, nemoralizuojančiu moralistu arba, kaip sufleruoja knygos anotacija, „idėjų romano renesanso architektu“. Autorius, kaip, beje, ir personažas Šostakovičius, nuolat ginasi nuo įvairiausių jo kūrybai primetamų -izmų, tačiau vienintelį jau ištartą štampą drįsčiau pakartoti – ikipostmodernistas.
Susitikimai
Iš Minsko nusprendžiau nuvykti į Kijevą, kelionė plackartiniame vagone beveik nieko nekainavo, keliauti traukiniais buvo galima labai pigiai. Traukiniui sustojus, žmonės prieidavo prie atvirų vagono langų, siūlydavo pirkti įvairių uogų ir vaisių, kibiras alyvinių obuolių kainavo 50 kapeikų. Ukrainą prisimenu kaip saulėtą ir svetingą kraštą.
Naujametinis žiburėlis
žib a ž i b a
Izabelė
Amžinai žalias ąžuolas
Įsmeigęs akis į alėjos galą aš laukiu. Ištisas dienas, ištisas valandas laukiu. Aš – tik lūkestis ir tame laukime pirmąsyk jaučiu išsipildymą. Ar laukiu kokio vyro, ar moters (nedrįstu tikėtis tokios laimės), ar tik to tokio apibrėžto ir tokio neužbaigto dalyko, kuris vadinamas įvykiu? Laukiu, kad man būtų atskleista mano lūkesčio priežastis…
Pa(si)keitimai
Tėvas nuolat kartodavo, kad galėtų iš spekulianto tapti rašytoju ir žodžių mūšą pirkėjui paversti maloniu žodžių bangavimu skaitytojui, tik nerandąs laiko pirmajai knygai. Niekas iš namiškių tokia galimybe neabejojo: siužetų su originaliomis scenomis jo vaizduotė turėjo nuo laimę ir turtą kambario sienomis nešančių vorų iki loterijos bilieto, kuris, kaip koks senis Chotabyčius, senoje mūsų šeimos sodyboje (ten leidom visas…
Mokslinės fantastikos pirmtakai
XX a. būtent Amerikoje susiformavusios ir suklestėjusios mokslinės fantastikos kaip specifinio literatūros tipo temų ir motyvų (ateities vizijos, kosminės kelionės, susidūrimai su kitų planetų gyventojais ir pan.), be abejo, būta ir iki XX a. parašytuose veikaluose.
Esė
Riomas dirbo korektoriumi spaustuvėje, uždirbo nedaug ir nenorėjo vaikų. Jam atrodė, kad nėštumas sudarko figūrą ir sunkina veido išraišką, nors jis niekada to Marianai nesakė. Mariana niekada jam nepasakojo apie savo patirtį su kitais vyrais, o Riomas tylėjo apie savąją. Riomas mokėjo daugybę aforizmų atmintinai ir kartais juos painiodavo su savomis mintimis.
Paskutinis
Ilgainiui, kaupiantis amžiui ir patirčiai, Martenas darėsi vis aistringesnis kovotojas ir dalyvaudavo beveik tokioje pat daugybėje lenktynių, kiek šventųjų yra kalendoriuje. Poilsio jis nepažino. Vos baigęs vienas lenktynes, tuojau pat užsiregistruodavo naujam startui. Jo smilkiniai ėmė balti, nugara sukumpo; jis buvo vyriausias iš lenktynininkų.
