Literatūra
Adomas Mickevičius ir laisvoji mūrininkystė
Pirmą kartą Mickevičiaus kūryboje akivaizdi laisvosios mūrininkystės įtaka išryškėja „Odėje jaunystei“. Iš tiesų tai grynai masoniškas kūrinys ir galėtų būti deklamuojamas ir dainuojamas kiekvienoje ložėje „bet kuriame pasaulio taške“.
Kipšiukas kalbos namuose
Prieš atsiversdama „Pravardes“ ilgai tyrinėjau viršelį. Dailininko knygos viršelį. Dauguma Leonardo Gutausko knygų išsiskiria vizualiniais sprendimais, net ir sunkmečiu leistos „Vilko dantų karolių“ serijos neprarado estetinio orumo. Sunku būtų įsivaizduoti dailininką, nekreipiantį dėmesio, kaip atrodo jo knyga.
Dukterie Jeruzale
Už debesų sluoksnio, kad ir paties storiausio, tikrai yra saulė – kiekvienąkart su nuostaba tą prisimenu, kai skrendu. Kijevo oro uoste, prie vartų į Tel Avivą, pirmąkart išvydau daug ortodoksų – apsijuosę filakterijais, jie kalbėjo maldas, lankstėsi ir bučiavo Torą. Jaučiau, kad lėktuvas nenukris. Greta atsisėdo ukrainietė su pirmoku sūnumi. Maloni, familiari, smalsi. Viską pasakojo apie save. Iš pradžių…
Eilės
Juodieji raiteliai ir kitos eilės
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2010
Gruodžio 26, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago [„Evangeliją pagal Jėzų Kristų“]. Ir toliau tekstas lieka saldus kaip medus. Stilius: paslaptis; tai ironiškas, tai „bešališkas“ kalbėjimas; puikūs dialogai; vizualumas; Jo nuojauta.
Petras Cvirka, graikas Zorba, Kyra Kyralina
Iš Petro Cvirkos vertimų ilgiausiai išgyveno Aleksandro Puškino proza. „Pikų dama“ buvo leidžiama ir 2009-aisiais. Stendhalio „Raudona ir juoda“, Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių“ ilgainiui buvo išverstos kitų vertėjų: stropiau, tiksliau, gal šiuolaikiškiau. Kiti P. Cvirkos pasirinkti autoriai ir jų knygos sovietmečio slenksčio neperžengė, pasiliko tarpukaryje. Tarp jų – prancūziškai rašęs rumunų prozininkas Panaitas Istrati. Jei ne šis bastūnas…
Pakibęs kampas
Mėnesį kitą išlėk iš sostinės – jau ir nutinka keistenybių. Einu ir netikiu: kažkoks atsibastęs mandruolis dygte išdygo ir plačiai išsikėtojo „Lietuvos“ kino teatro vietoje… Pasivadinęs moderniu MO, iki pat šaligatvio uždengė popiečio saulėtą dangų. Smailus, persmelkiąs aštrumu jo kampas arčiau priėjusius smalsuolius atstumiantis, priverčiantis aplenkti nepažintą, prie šaligatvio praeivius prispaudusį statinį. Grėsmingai pakibęs stilius. Pavojingai plaukiantis tarp žemės…
„Paskutinio skambučio“ tautosaka (perdavimo grandinė: liaudis–Kęstutis Bredelis–Jurga Katkuvienė)
Švietimo ministerijoje gyveno dvi pelės. Gyveno sunkiai: visi kiti ministerijos gyvūnai mindė joms uodegas, griovė urvelius, spendė spąstus ir taip toliau. Galiausiai neapsikentusios pelės nuėjo patarimo pas ministrą Apuoką. Apuokas išklausė jų ir sako: jūs turite virsti drambliais, tada niekas jums ant uodegų nelaipios, visos jūsų problemos išsispręs. Patenkintos pelės eina atgal, tik staiga – stop; o kaip pasiversti…
Svajonių sostinė
Svajonių miestas nėra Panevėžys ar Las Vegasas, jis neįsikūręs pakraštyje kaip Ignalina ar Malibu. Tame mieste žmonės neranda kavos, cukraus ir cigarečių. Miestas yra prie jūros, tačiau nesivadina Jūrmala. Ten naktis yra trumpesnė už dieną, kai gyventojai to užsimano. Elektros sąskaitos apmokamos pasitelkus žaibų fenomeną. Niekas negauna baudų už vairavimą be rankų, nes rankų nereikia. Mieste nėra pensininkų. Mieste…
