Adomas Mickevičius ir laisvoji mūrininkystė
Stanisławas Małachowskis-Łempickis (1884–1959) – lenkų teisininkas, religijotyrininkas, laisvosios mūrininkystės (masonų) istorikas. Baigė teisės mokyklą Peterburge, dirbo Senato sekretoriate. Kelerius metus tarpukariu gyveno Vilniuje. Masonijos istoriją pradėjo tyrinėti apie 1920 m. Iš viso išleido septynias knygas ir publikavo keliolika straipsnių laisvosios mūrininkystės tematika. Lietuviškai 2009 m. išleistas jo veikalas „Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, 1776–1822: istorija ir šaltiniai“ (vertė Ž. Norkūnas).
Straipsnį skelbiame žymiojo lietuvių ir lenkų rašytojo, visuomenės veikėjo Adomo Mickevičiaus (1798–1855) 220-ųjų gimimo metinių (gimimo diena – gruodžio 24 d.) išvakarėse.
I. Tradicinės laisvosios mūrininkystės įtaka
Sunku nustatyti, ar artimiausi „Odės jaunystei“ autoriaus giminaičiai puoselėjo masonišką tradiciją. Iš lietuviškųjų Mickevičių kažkokia Mickiewiczowa 1781 m. priklausė Vilniaus moteriškai ložei „Tobula vienybė“ (Doskonała Jedność), tačiau nežinome, ar ji buvo būtent iš tos giminės. Lietuviškose ložėse sutinkame ir du Majewskius, bet taip pat neaišku, ar jie buvo Adomo giminaičiai iš motinos pusės1.
Kaip Naugarduko mokyklos mokinys jaunasis Mickevičius tikrai girdėjo apie vietinę ložę „Vienybės mazgas“ (Węzeł Jedności). Jai priklausė žymiausi Naugarduko valdininkai, kariškiai ir dvarininkai. Paminėsiu tris Woyniłłowiczius: Florianą – buvusį lenkų armijos generolą, Józefą – Naugarduko pavieto maršalką ir Janą – Naugarduko teisėją. Taip pat paminėsiu lenkų armijos papulkininkį Adamą Sołtaną, kapitoną Karolį Białopiotrowiczių, eskadrono vadą Józefą Niezabytowskį ir Naugarduko pavieto vėliavininką Janą Śliźńį2. Laisvieji mūrininkai tuomet per daug ir nesislapstė, o Naugarduke net ir labai norint būtų buvę sunku ką nors nuslėpti, todėl vietiniai mokiniai šnabždėdavosi tarpusavyje apie paslaptingus ir mįslingus ložių brolių susibūrimus.
Mickevičiaus studijų metai sutapo su laisvosios mūrininkystės klestėjimo Vilniuje laikotarpiu. Tuo metu čia – vadovaujant provincinei ložei „Tobula vienybė“ – veikė ložės: „Uolusis lietuvis“ (Gorliwy Litwin), „Gerasis ganytojas“ (Dobry Pasterz), „Sokrato mokykla“ (Szkoła Sokratesa) ir „Slavų erelis“ (Orzeł Słowiański). Beveik visa universiteto profesūra ir kapitula* buvo ložių nariai. Profesoriaus Šimkevičiaus masoniškoji reforma (1818), siekianti atgaivinti šios draugijos dvasią, išlaisvinant ją iš paslaptingumo rutinos ir pančių, tikrai nebuvo nežinoma Mickevičiui.
Didelę įtaką jaunam studentui daro profesoriai masonai: žymusis Grodekas ir Leonas Borowskis, dvasinis vokiečių masonų Lessingo3 ir Herderio mokinys. Tačiau didžiausią įtaką poetui daro Tomas Zanas, lietuviškos provincinės ložės „Tobula vienybė“ narys, persismelkęs masoniškais „broliškos lygybės“, tvarkos, sutarimo, vienybės, švelnumo, tiesos, išminties, tvirtybės, stiprybės, drąsos ir meilės, apimančios „milijonus tautų“, principais. Laisvosios mūrininkystės tikslą Zanas apibrėžė šiomis dviem eilutėmis:
Niechaj w Mularzach znajdzie przez naszą życzliwość
Bóg prawą cześć, kraj wsparcie, a ludzie szczęśliwość!
Tegu per mūsų palankumą masonuose suranda:
Dievas – deramą pagarbą, šalis – paramą, o žmonės – laimę!4
Zanas – masonų organizacijos pavyzdžiu – įkūrė Filomatų draugiją. Kaip ložėse, taip ir filomatų susirinkimuose būdavo skaitoma poezija, literatūra, moksliniai referatai. Veikiami masonų užsimezgė filaretų ir spindulingųjų ryšiai. Spindulingųjų tikslas – skurstančio jaunimo šalpa – taip pat buvo įkvėptas laisvosios mūrininkystės, nes vienas pagrindinių jos principų yra gailestingumas skurstančiųjų atžvilgiu. Zanas kartu su uoliu masonu Jonu Čečiotu buvo artimiausi „Vėlinių“ autoriaus bičiuliai.
Poetas baigia universitetą ir persikelia į Kauną, kuriame ložių nebuvo. Tačiau dvasiškai tebėra susijęs su Vilniumi. Laiškuose užsimena apie laisvąją mūrininkystę: „Jodinėjimas, medžioklė, gėrėjimasis grožybėmis, – rašo Jerzowskiui ir Pietraszkiewicziui (1819), – klausymasis, grojimas, veikla, netgi pokalbiai apie ložę su tetervinais…“ (t. y. masonais). „Tomas (Zanas) kartu su tetervinais ulbauja, – vėl rašo Pietraszkiewicziui (1821), – Storas (Teodoras Łozińskis) aptiko dar stambesnių paukščių (karbonarų), neseniai pas mus atklydusių iš Pietų (Italijos); vis dėlto, kadangi tai stambūs paukščiai, mes turime laikytis passive… nors ir ne be vilties aktyviau įsikišti.“5
Remdamiesi pastaraisiais žodžiais, galime daryti prielaidą, kad poetas puoselėjo sumanymą įsitraukti į karbonarų judėjimą. Per Vilniaus akademinius sluoksnius Mickevičius laisvosios mūrininkystės idėjų buvo paveiktas netiesiogiai, o iš čia pateiktų ištraukų matyti, kad ir veiklusis „karališkasis menas“ [t. y. masonija] nebuvo jam svetimas ir traukė jo dėmesį.
Pirmą kartą Mickevičiaus kūryboje akivaizdi laisvosios mūrininkystės įtaka išryškėja „Odėje jaunystei“. Iš tiesų tai grynai masoniškas kūrinys ir galėtų būti deklamuojamas ir dainuojamas kiekvienoje ložėje „bet kuriame pasaulio taške“. Atkreipsiu dėmesį tik į būdingiausias vietas:
1. Dzieckiem w kolebce kto łeb urwał Hydrze…
Kas dar vaiko lopšyje Hidrai galvą nurovė…**
Heraklio figūra yra masoniškas simbolis. Jo žygdarbius – Hidros ir Cerberio (tamsos) nugalėjimą, Augėjo arklidžių išmėžimą ir t. t. – masonai suvokė kaip pergalę prieš blogio jėgas, su kuriomis privalu kovoti. Mogiliovo ložė netgi vadinosi „Heraklis lopšyje“ (1776)6, norint paminėti, kaip graikų herojus lopšyje pasmaugė dvi gyvates (Lernos Hidrą jis nugalėjo jau būdamas suaugęs)7.
2. Hej! ramię do ramienia! spólnymi łańcuchy
Opaszmy ziemskie kolisko!
Ei! petys į petį! bendra grandine
Apjuoskim žemės rutulį!
Baigiantis stalo ložei (agapei), katedros meistras sako: „Paskutinį sykį iššaukime (pakelkime tostą) perskaitydami brėžinį*** į sveikatą visų, labiau ar mažiau nusipelniusių, mūrininkų nuo vieno žemės poliaus iki kito, todėl prieš iššaudami paslaptingosios lygos broliai tesudaro bendrą grandinę, sujungdami grandį su grandimi.“ Broliai, sustoję užstalėje, paduoda vieni kitiems ranką: katedros meistras savo kaimynams, prievaizdai – broliams patarnautojams, ložės pareigūnai – vieni kitiems, ir visi kiti broliai taip, kad vieno dešinioji alkūnė liečia kito kairiąją, o delnas guli ant kaimyno peties ir taip toliau8. Masoniškoji grandinė reiškia ložių narių brolybę ir vienybę. Būtent taip ją suvokė ir Mickevičius, kuriam aprašomas ritualas, be abejonės, buvo žinomas.
3. Dalej, bryło, z posad świata!
Nowymi cię pchniemy tory…
Pasaulio pamatų luite netašytas!
Naujus kelius atversim tau…
Pagrindinis laisvosios mūrininkystės tikslas yra kova su senojo pasaulio tamsumu ir prietarais ir naujų vystymosi kelių atvėrimas. Luitas (netašytas akmuo), pasitelkus skriestuvą, svarstykles ir kampainį, yra apdirbamas ir tampa tašytu šešiasieniu. Iš mokinio (kurio simbolis ir yra netašytas akmuo) tampama pameistriu, kurio simbolis yra plyta. Pasak masoniškos simbolikos, netašytas akmuo reiškia chaosą, iš kurio kyla viskas, taip pat ir mūsų visuomenė, o aptašyta plyta – visuomenės tobulumą9. Iš čia ir šūkis: Ordo ab chao, tvarka iš chaoso, ant prancūziškųjų ložių diplomų.****
4. Jednym „stań się“ z bożej mocy
Świat rzeczy stanął na zrębie…10
Vieninteliu „tebūnie“ iš dieviškosios galios
Daiktiškas pasaulis stojosi ant pamatų…
Didysis Visatos Statytojas / Architektas (Dievas) sukūrė žemę. Masonai laiko šią kūrybą statybos veiksmu, o pamatas statyboje yra esminis elementas.
5. W krajach ludzkości jeszcze noc głucha:
Żywioły chęci jeszcze są w wojnie…
……………………………………….
Wyjdzie z zamętu świat ducha!
Virš žmonijos dar gūdi naktis:
Gaivalai aistrų kovoja tarp savęs…
……………………………………………….
Išnirs iš chaoso dvasios pasaulis!
Netašytas akmuo, kol tampa nugludintu šešiasieniu, – skaitome įšventinimo į šeštąjį, Rytų riterio, laipsnį aprašyme, – yra gryna materija, kur gaivalai ir principai susiję chaotiškai ir vystosi padedami gyvybę teikiančios dvasios, kol laipsniškai pasiekia ribą, Kūrėjo numatytą kiekvienai rūšiai ir kiekvienam žemės vaisiui11.
6. Pryskają nieczułe lody
I przesądy światło ćmiące;
Witaj, jutrzenko swobody,
Zbawienia za tobą słońce!
Tirpsta šaltas ledas
Ir prietarai, šviesą temdantys;
Būk sveika, laisvės aušra,
Nešanti išganymo saulę!
Laisvoji mūrininkystė, kaip jau minėjau, kovoja su prietarais ir tamsumu, siekia laisvės, aušros ir saulės. Tai atsispindi ir ložių pavadinimuose: „Nugalėtas prietaras“ (Krokuva), „Išsklaidytos tamsumos“ (Žytomyras), „Brėkštanti aušra“ (Radomas), „Bizantijos aušra“ (Konstantinopolis), „Laimingas išsivadavimas“ (Nesvyžius), „Kylanti saulė“ (Lomža).
Grynai masoniška eilutė aptinkama ir „Filaretų dainoje“:
Cyrkla, wagi i miary
Do martwych użyj brył.12
Skriestuvu, svarstyklėmis, kampainiu
Apdirbk negyvus luitus.
Mūrininkas, naudodamasis skriestuvu, svarstyklėmis ir kampainiu, perkeičia negyvus luitus, t. y. netašytus akmenis, į plytas. „Amatininkai ar tiesiog darbininkai naudojasi skriestuvu, kad išmatuotų savo darbų apimtį, – skaitome pirmojo laipsnio darbų kilimėlyje13, – o mes, laisvieji mūrininkai, naudojame tą tiesos skriestuvą, kad suderintume savo poelgius su septyniomis pagrindinėmis priedermėmis14. Svarstyklės reiškia lygybę tarp ložės brolių ir luominių skirtumų naikinimą. Kaip nuo atskirų statinio dalių pusiausvyros priklauso visumos stabilumas, taip ir nuo lygybės priklauso visos draugijos galia. Kaip statinys privalo būti vientisas, taip ir laisvojoje mūrininkystėje turi klestėti vienybė tarp brolių15. Ir pagaliau kampainis reiškia mūsų brangiausiojo brolio Hiramo uolumą ir ištikimybę masoniškiems įstatymams bei dorybę, nuo kurios niekada nebuvo nutolęs.“16
„Filaretų dainoje“ Mickevičius dar kartą pamini skriestuvą:
Bo gdzie się serca palą,
Cyrklem uniesień duch…
Nes ten, kur širdys liepsnoja,
Dvasia, ekstazės skriestuvu…
To meto poetams masonams, tokiems kaip Kożmianas, Osińskis ir Brodzińskis, nedarė įspūdžio akivaizdus Mickevičiaus polinkis į laisvąją mūrininkystę ir jie aštriai kritikavo jo poeziją.
Man žinomuose lietuviškų ložių narių sąrašuose Adomo Mickevičiaus nėra. Taip pat neturiu ir jokio kito tiesioginio jo priklausymo ložei įrodymo. Masonu jis galėjo būti 1819–1822 m., t. y. nuo universiteto baigimo iki laisvosios mūrininkystės uždraudimo*****. Gali būti, kad Mickevičiaus gyvenimas tuo metu Kaune, kur ložių nebuvo, galėjo būti kliūtis jam tapti masonu. Derėtų pažymėti, kad į spausdintus ložių narių sąrašus būdavo įtraukiamos pavardės tik tų narių, kurie duodavo sutikimą17.
II. Mistinės laisvosios mūrininkystės įtaka
Sostinėje prie Nevos Mickevičius susipažįsta su žymiais masonais: kaštelionu Aleksandru Chodkiewicziumi ir dailininku Józefu Oleszkiewicziumi. Pastarasis padarė didžiulę įtaką mūsų dainiui.
Oleszkiewiczius buvo lenkiškos Peterburgo ložės katedros meistras ir turėjo didžiulį autoritetą tarp visų sostinės masonų. „Kai tik kitose ložėse kildavo neaiškumų dėl Ordino įstatymų traktavimo, – rašo Przecławskis, – arba abejonių dėl ritualo, būdavo siunčiami pasiuntiniai pas Oleszkiewiczių, ir jo žodis būdavo paskutinis.“18
Jis nepaprastai stengėsi kuo tiksliausiai laikytis septynių laisvojo mūrininko prievolių ir ypač daug gailestingumo rodė vargšams. Apie jį pasakota, jog kartą kažkoks piktadarys gatvėje norėjo jį apvogti, tačiau supratęs, kad buvo užkluptas, leidosi bėgti. Oleszkiewiczius jį pasivijo ir persigandusiam vagiui, kuris ant kelių prašė pasigailėjimo, atidavė savo pinigus, sakydamas, kad šiam jų išties reikėjo, nes kitaip nebūtų ryžęsis vagystei. Oleszkiewicziaus labdaringumą Mickevičius įamžino šiais žodžiais:
Bo rozdawając między lud jałmużny,
Każdego z biednych po imieniu witał,
Tamtych o żony, tych o dzieci pytał.
Dalindamas labdarą žmonėms,
Į kiekvieną bėdžių kreipėsi vardu,
Teiravosi – vienų apie žmonas, apie vaikus kitų.
Peterburgo mistiko masoniškąją ideologiją ir jo svajas apie visos žmonijos, o ne tik lenkų tautos laimę Mickevičius apibūdina taip:
I widzi całe w męczarniach narody,
Czuje, co cierpią, mają cierpieć wieki,
I przewiduje, jak jest kres daleki
Tylu pokoleń zbawienia – swobody.19
Ir mato kenčiančias tautas,
Kad tai, ką kenčia, kentės per amžius,
Ir nujaučia, kaip toli dar
Tiekos kartų išganymas – laisvė.
Susitikus prie Nevos krantų, Oleszkiewiczius šiais žodžiais kreipiasi į Mickevičių:
Chrześcijaninem jestem i Polakiem,
Witam cię Orła i Booza znakiem.20
Krikščionis esu ir lenkas,
Sveikinu tave Erelio ir Boazo ženklu.
Erelis Mickevičiui, be abejo, reiškė „Baltąjį erelį“ – ložės, kuriai vadovavo Oleszkiewiczius, pavadinimą. O dėl Boazo, tai reikalas tas, kad I ir II laipsnio masonų ložėje, kaip nuoroda į Saliamono šventyklą, stovi dvi kolonos – šiaurinė ir pietinė. Šiaurinė – mokinių – kolona, greta kurios jie gaudavo savo uždarbį, vadinasi Jakinas ir reiškia dorybę. Pietinė – pameistrių – kolona, prie kurios jie gaudavo savo uždarbį (čia kalbama apie mokinių ir pameistrių, dirbusių Saliamono šventyklos statybose, užmokestį), vadinasi Boazas ir simbolizuoja išmintį. Boazo pavadinimą atitinka mistinė sąvoka „Dieve tai yra stipru“21. Jakinas yra mokinio, o Boazas – pameistrio atpažinimo žodis. Šie žodžiai, kaip didi šventenybė, yra laikomi paslaptyje. „Kad jokio smalsaus ar kandaus pasauliečio nebūtume užklupti, – skaitome antrojo laipsnio ritualo aprašyme, – juos tariant, saugojamės šiuos žodžius skiemenuodami, pvz., kai kuris nors iš brolių reikalauja šio žodžio, atsakome taip: pasakyk man pirmą raidę, aš tau pasakysiu kitą; tuomet tas, kuris klausė, taria B, tu atsakai O, tada tasai taria A, tu – Z, paskui tu sudedi pirmąjį skiemenį, jis – kitą, ir pagaliau ištariamas visas žodis******, ir broliai triskart apsikabina.“22
Taigi Oleszkiewiczius sveikina Mickevičių kaip pameistrį, antrojo laipsnio brolį. Tai vyko 1824 m., praėjus dvejiems metams po laisvosios mūrininkystės uždraudimo. Nors vyriausybė buvo pakanti „Baltojo erelio“ ložei, pastaroji tuo metu jau nebeveikė, tačiau galėjo vykti slapti ložės posėdžiai, kuriuose dalyvavo ir Mickevičius.
Poetas taip apibūdina Oleszkiewiczių:
Biblią tylko i kabałę bada,
I mówią nawet, że z duchami gada.23
Vien Bibliją ir kabalą tyrinėja,
Ir netgi kalbama, kad su dvasiomis bendrauja.
Šis bendravimas su dvasiomis – tai ne kas kita, o Saint–Martino ir Swedenborgo mokymas. Žymus mistikas Saint-Martinas savo mokytojo Martinezo Pasqualio buvo įšventintas į Koenų sąjungos laisvąją mūrininkystę ir vėliau sukūrė savo rite rectifie [pataisyto ritualo] sistemą, dar vadinamą martinizmu. Ši sistema po Galijos konvento susijungė su prancūziškąja griežtojo paklusnumo sistema ir įsteigė lʼordre des chevaliers de la Cité sainte [Šventojo miesto riterių ordiną]. Saint-Martinas laikė laisvąją mūrininkystę dieviškumo apraiška ir tvirtino, kad ji atsirado kartu su pasaulio sukūrimu. Šio mistiko kūriniai, o ypač „Des Erreurs et de la Vérité“ [„Paklydimai ir tiesa“], buvo pripažinti masoniškojo mokymo pagrindais24.
Nėra nė mažiausios abejonės, kad su Saint-Martino mokymu Mickevičių supažindino Oleszkiewiczius25, greičiausiai ilgų tarpusavio pokalbių metu. Tie pokalbiai Mickevičių „išgydė ne tiek nuo netikėjimo, kiek nuo indiferentizmo, kuriuo negalavo“26.
Mickevičius neslepia Peterburgo mistiko įtakos, „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose“ rašydamas, kad panaudojo jose tai, ką išgirdo „ypač iš lenko, pavarde Oleszkiewiczius, lūpų“. Saint-Martino įtaką šiai knygai yra nurodęs prof. Pigońis27. „Regėjimas“ „Vėlinėse“ – tai taip pat Saint-Martino įtaka, kaip ir paslaptingi „keturiasdešimt ir keturi“28. „Skaitau nedaug, – rašo Mickevičius 1833 m., – daugiausia Saint-Martino veikalus“ ir naudoja juos savo vėlesniam darbui29. Mickevičiaus misticizmas toliau plėtojosi ir „Susivienijusių brolių“ ratelyje.
Dvasių pasaulį pažinusio Swedenborgo, kurio idėjas, ypač Naujosios Jeruzalės idėją, perėmė mistinės pakraipos laisvoji mūrininkystė, filosofija taip pat nebuvo svetima Mickevičiui. Swedenborgo įtaką „Vėlinių“ trečiajai daliai yra aptaręs prof. Pigońis30. Mickevičius buvo veikiamas ir rozenkreicerio Boehmės, vieno iš alchemijos ir hermetikos autoritetų, mokymo31. „Iš šiandienos mistikų didžiausias yra Boehmė, – neslepia susižavėjimo mūsų dainius, – didžia, skaisčia ugnimi liepsnojanti siela, savo vizijas tapanti ugningais žodžiais. Kartu jis ir dieviškasis pranašas, ir toks aiškiaregys šiuolaikinėms krikščioniškoms tautoms, koks buvo Izaijas hebrajams.“
Saint-Martinas tapo Mickevičiui jungiamąja grandimi pereiti prie tovianizmo, rašo prof. Pigońis. O Saint-Martino įtaką Towiańskiui reikia laikyti visiškai įrodytu faktu, be to, „sutariama, kad jųdviejų pažinties tarpininkė buvo to meto laisvoji mūrininkystė“. Towiańskis iš prancūzų mistiko, be kita ko, perėmė reintegracijos ir metempsichozės idėjas, be to, „metempsichozę, kaip organinį motyvą, perkeitė į kosmogoniją, padarydamas ją pagrindine abiejų mistikų istoriosofijos ir eschatologijos atrama, pavertė ją pasaulėžiūros pamatu – visa tai įtikinamai liudija genetiškai artimą Towiańskio vaizduotės ir tikėjimo pasaulių jungtį su Saint-Martino mistika“. Abiem mistikams „tiesiogine šio žodžio prasme – viskas egzistuoja per dvasią ir dvasiai“32. O iš Swedenborgo Towiańskis perėmė mokymą apie kosmologines kolonas ir vaizdinius.
Taigi matome, kad, susipažindamas su Towiańskiu, Mickevičius – padedamas dvasinio Peterburgo masonų vadovo – buvo puikiai susipažinęs su Saint-Martino mokymu, kaip ir su Swedenborgo ir Boehmės filosofija. O pažiūros, kurias skelbė šie trys garsūs mistikai, buvo, kaip jau minėjau, be išlygų priimtos mistinės laisvosios mūrininkystės atšakos.
Laikui bėgant Mickevičius akivaizdžiai nutolo nuo laisvosios mūrininkystės, teigdamas, kad iš jos beliko „tik grynos formos“33.
Iš: Stanisław Małachowski-Łempicki. Mickiewicz a wolnomularstwo.
„Ruch Literacki“, 1930, Nr. 7
Vertė Žilvinas Norkūnas
1 S. Małachowski-Łempicki, Wykaz polskich lóż oraz ich członków, Kraków, 1929.
2 Senosios ir pripažintosios Šv. Jono ložės pavadinimu „Vienybės mazgas“ Naugarduko rytuose brolių sąrašas. 5820 t. š. m. [tikrosios šviesos metais].
3 S. Małachowski-Łempicki, „Lessing wolnym mularzem“, Epoka, 1929, Nr. 20.
4 Eilėraštis, brolio Zano deklamuotas lietuviškos provincinės ložės ritualinių darbų, švenčiant Šv. Jono dieną, metu. Pateiktas Felikso Przyjemskio leidinyje Pamiętnik Literacki: Nieznany wiersz Tomasza Zana, 1907, VI, sąs. I, ir kunigo S. Załęskio O masonii w Polsce, Kraków, 1908. Przyjemskis prisimena, kad Mickevičiaus daina „Hej, radoscią oczy błysną“ („Ei, džiaugsmu spindi akys“) būdavo dainuojama pagal vieną masoniškos dainos melodiją.
5 Šias dvi citatas pateikė jau prof. I. Chrzanowskis: Chleb macierzysty „Ody do młodości“, trečias leidimas, 1924, Biblioteka Uniwersitetów Ludowych, 232, IV. „Oda do młodości“ a poezja wolnomularska.
6 S. Małachowski-Łempicki, Wykaz…, p. 40 (151), Nr. 71.
7 Savo rinkiniuose turiu masoniškų dukatų su Heraklio, dešiniu petimi besiremiančio į koloną, pridengtą liūto kailiu, atvaizdu; kairėje rankoje jis laiko gausybės ragą, iš kurio byra ložės simboliai: skriestuvas, svambalas, mentė, kampainis ir liniuotė. Metai nenurodyti.
8 Ceremonies et contumes religieusies, Paris, 1809. Frank-Massonia mężczyzn i kobiet, Wilno, 1820.
9 Laisvosios mūrininkystės pirmųjų trijų laipsnių mokymas, garbiausiosios ložės „Izidės šventykla“ naudai sutelktas. Rankraščio ištraukos pateiktos kun. S. Załęskio, op. cit.
10 2 ir 4 citatas pateikia prof. I. Chrzanowskis, op. cit., įrodydamas laisvosios mūrininkystės įtaką „Odei jaunystei“.
11 Įšventinimo į VI laipsnį mokymas. Nauka wolnego mularstwa. Rankraštis, pateiktas kun. S. Załęskio, op. cit.
12 Šią citatą pateikė prof. I. Chrzanowskis, op. cit.
13 Žr. išn. 9.
14 Septynios priedermės yra: pasitikėjimas, nuoširdumas, gailestingumas neturtingiesiems, paklusnumas, švelnumas ir kantrybė, drąsa ir paslapčių saugojimas.
15 Algemeine Handbuch der Freimauerei… von Lennings Encyklopädie der Freimauerei, Leipzig, 1900.
16 Precis du resp. Ordre de lʼart royal et maҫonique, 1784. Rankraštis.
17 Ložės „Sokrato mokykla“ statybų knyga. 5818/19 t. š. m., Vilniaus UB, rankraščių sk., b. 469.
18 Prace Komisji do badań nad historią literatury i oświaty, t. I., Warszawa, 1914. Józef Przecławski: Józef Oleszkiewicz.
19 „Vėlinės“, III d.
20 „Vėlinių“ III dalį pagal Adomo Mickevičiaus rankraštį išleido Józefas Kallenbachas (Krokuva, Valstybinės mokslų akademijos leidinys, 1925). Žodžius „Erelio ir Boazo ženklu“ poetas – kaip žinoma – pakeitė į „Kryžiaus ir Vyties ženklu“.
21 Žr. išn. 15.
22 Žr. išn. 9.
23 „Vėlinės“, III d., Oleszkiewiczius.
24 Žr. išn. 15.
25 Žr. išn. 18; Stanisław Pigoń, Z epoki Mickiewicza, Lwów, 1922. Stanisław Kołbuszewski, Ziemski mesjasz narodów, Poznań, 1930.
26 Przecławski, op. cit.
27 Pigoń, op. cit. Idee Saint-Martina w „Księgach Narodu Polskiego i Pielgrzymstwa Polskiego“.
28 Kołbuszewski, op. cit.
29 Zdania i uwagi z dzieł Jakoba Bema, Anioła Ślązaka i St. Martina, 1836.
30 Pigoń, op. cit. Przypuszczalny ślad Swedenborga w III częsci „Dziadów“.
31 Rozprawa Mickiewicza o Boehmem, Warszawa, 1898.
32 Prof. Pigońio citatos, op. cit.
33 Slavų literatūros kursas, Mickevičiaus dėstytas Collège de France. Felikso Wrotnowskio vertimas. XXVII paskaita, 1842 05 31, antradienis. „Keletą metų prieš revoliuciją Prancūzijoje tam tikruose sluoksniuose buvo galima pastebėti savotišką religinio gyvenimo atsigodėjimą: tai buvo tarsi neaiški religijos poreikio nuojauta, kai visuotinai buvo skelbiamas jos nuosmukis. Masonų ložės Monpeljė ir Lione daug dirbo šia linkme ir į savąsias paslaptis norėjo įtraukti kai kurias esmines krikščionybės tiesas. Keisčiau yra tai, kad žmogiškasis protas, taip energingai tuo metu atmetinėjantis bažnytines dogmas, buvo palankus draugijai, iš kurios, tiesą sakant, beliko tik grynos formos, ir, griaudamas krikščioniškas dogmas, guviai priimdavo nepažįstamus laisvosios mūrininkystės ritualus. To meto ložėse žymų vaidmenį vaidino jau minėtas Saint-Martinas…“
* Čia turimi omenyje klero atstovai, o ne atitinkama masoniška organizacinė struktūra (žvaigždutėmis žymimos vertėjo pastabos).
** Čia ir toliau pateikiu tiesioginius, nepoetinius Mickevičiaus eilių vertimus, nes visuose ligšioliniuose lietuviškuose poetiniuose „Odės jaunystei“ (E. Matuzevičius), „Filaretų dainos“ (A. Churginas) ir „Vėlinių“ (Just. Marcinkevičius) vertimuose visi masoniški terminai ir simboliai – sąmoningai ar ne – prapuola.
*** Brėžinio perskaitymas – tai pranešimas arba referatas, skaitomas ložėje.
**** Ordo ab chao yra visų, ne tik prancūziškųjų, škotiškojo ritualo ložių šūkis.
***** 1822 m. caro Aleksandro I įsaku Rusijoje masonų judėjimas buvo uždraustas.
****** Iš tiesų visas žodis neištariamas – vienas iš brolių pasako pirmą skiemenį BO, kitas pasako antrą AZ, taip laikoma, kad žodis ištartas.
