Literatūra
Godo
Kad patalpa be langų, pastebėdavai ne iš karto, bet kad kažkas ne taip, pajusdavai per kelias sekundes, todėl pirmas impulsas būdavo – bėgti. Tą, beje, ir padarė G., atslinkęs į renginį pavėlavęs, kaip visad – kažkaip keistai pasieniais, kad nereikėtų su niekuo sveikintis ir kalbėti. Išbuvo jame lygiai penkiolika minučių – autistiškas, visokiausių traumų pažeistas, XX amžiuje gimęs human…
Katinas, kuris mokėjo dainuoti
O algą jaunasis Asilas gauna vakarykščiais laikraščiais. Tuo laikotarpiu, kol gyveno mieste, jis pamėgo laikraščius, negali be jų nė dienos. Ir netgi ruošiasi išmokti skaityti.
Freken Petronėlė
Dvi krūvelės. Literatūra ir teatras. Du Petronėlės Česnulevičiūtės (PČ) pasauliai. Čia jos knygos. Lietuviškos, rusiškos. Taip pat lenkų, vokiečių kalbomis – sukaupta gal net viskas, kas tik galėjo pasiekti mus pro geležinę uždangą.
Eilės
Frankenšteinas Bagdade, arba Tikrojo monstro beieškant
„Frankenšteinas Bagdade“ yra nevienareikšmis ir sudėtingas romanas, kuris priverčia galvoti ir abejoti. O kaip tik galvoti mes dažnai nenorime.
Įsivaizduoju, vadinasi, esu
Kiek pasikartodami pateiksime glaustą Saboliaus traktato pagrindinį argumentą: Vakarų filosofijos tradicijoje vyravo vaizdo metafizika, kai vaizdas laikomas blyškia ir nepatikima vaizduotės objektų kopija, liudijančia degradavusią tikrovę. Tokie vertinimai kyla iš to, kad pasaulio objektai yra pranašesni už sąmonės procesus.
Būrimai
Pamažu atradau, kad jis beveik visad plėšdavo lapus iš romanų, dažniausiai XIX amžiaus. Būta čia kažkokios logikos. Jis, rodos, labiausiai domėjosi Dostojevskiu; atradau, kad buvo išplėšęs lapų iš visų mano turimų jo knygų. Man buvo daugmaž tas pats dėl daugumos jų, jos šiaip ar taip per ilgos.
Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2009
Sausio 14, trečiadienis. Vakar atėjo į galvą, kad būtų gerai kur nors išvažiuoti ir dingti. Pavyzdžiui, įsiprašyti į kokį nors budistų vienuolyną. Manau, kad gal tik kokie du žmonės dėl šito jaustų nuostolį. Įdomu, ar yra Ispanijoje budistų ir jų bendruomenių? Norėčiau būti netoliese dykuminių kraštų. Kažkodėl.
Mano liūdnas veidas
…sutikome pagyvenusį žmogų, ant kurio krūtinės iš karto pamačiau mokytojo ženkliuką; senis niekaip negalėjo išvengti susitikimo su mumis ir privalėjo norom nenorom atlikti savo pareigą: pirmiausia jis pagal visas taisykles pasisveikino su policininku – išreikšdamas visišką nuolankumą tris kartus pliaukštelėjo delnu sau per galvą…
V. S.
Pirmųjų savo knygų nelabai prisiminė, tačiau viename kūrinyje, „Paniekintajame“, į vieną personažą sudėjo visą juodą tulžį. Rašė apie jį nepaprastai kerštingai, lyg demaskuodamas kokį realų žmogų. Jautė keistą pasitenkinimą, suteikdamas jam visokiausių blogų bruožų. Ir nė sykio nesuabejojo savo teisumu. Nejuto nė lašo gailesčio net ir tuomet, kai anas už nedorus darbus buvo nuteistas pakarti.
