Eilės
paprasti
visai paprasti žodžiai. štai vėl praėjo diena.
ar tu nepavargai. atnešiu tau valgyt. čia
buvo voratinklių. sutvarkiau. nebėra. ar
tu nepavargai. buvo atėjęs kaimynas jis
atnešė savo virtų pupų. visai paprasti
žodžiai. juk tu nepavargai. buvo diena.
sutvarkiau. nebėra. buvo atėjęs kaimynas.
jis mirė užpernai nežinau ko ateina.
nenori kad ateitų? sutvarkysiu. neateis.
jei nori skaityti pradėk nuo šeštojo
puslapio. pažymėjau tau. įdėjau ten
nusikarpytus nagus. visai paprasti
žodžiai. štai vėl praėjo diena. tu vėl
neatėjai. pavargai. nežinau kam kalbu.
ateisi? nesvarbu. sutvarkysiu. neateisi.
sraigtasparniai
nubudome jau pastatytuose miestuose
parašytoje literatūroje sukurtoje
muzikoje. jūros ir kontinentai buvo
dar užvakar susiformavę. mūsų niekas
nelaukė. nebuvo kas paėmęs už rankos
vestų per tuščią plynę sakydamas: čia
nieko nėra bet tu viską sukursi. nebuvo
adatos į kurią įvertum siūlą. vanduo
tekėjo be mūsų atspindžių o miške
nebuvo žvėries kuris mūsų vengtų.
tai lyg pabėgimas iš nebūties kalėjimo
kai iš seilių nusivyta virve nusileidi už
aukštos sienos o ten jau laukia trys
sraigtasparniai. tai pasaulis kurį mums
buvo lemta susikurti jau sukurtame. trys
sraigtasparniai. pabėgimas iš to. kas iš to.
skiemenys
kaimynai klausosi smuiko kiti kaimynai
fleitos gatvėje praeivių šūktelėjimai
vartelių girgždesio minoras lapų šlamesio
atodūsiai chilonas sakęs kad apie mirusius
gerai ar /…/ seneka sakęs gyveni – mokaisi visa
tai skiemenys visa ką perskaitėm ar patyrėm
skiemenys juos tik spragtelėjimas pirštais
trumpam sujungia į sakinį visa ką matome
skiemenys juos tik spragtelėjimas pirštais
trumpam verčia vaizdu. santarvės aikštėje
egipto obeliskas kadais ten stovėjo giljotina
pavertusi skiemeniu mariją antuanetę ir
tas skiemuo liko tvirtesnis už giljotiną bet
netoliese lauko blyninė gali užsisakyti net
terrine de sardine maison, salicorne poêlée
au beurre salé. ir štai pagaliau po chilono ir
senekos – sakinys. visas. vienintelis. svetimas.
pasakyk
pasakyk tai ant kalno kaip jėzus arba
kaip kristus pasakyk tai sode kaip šiandien
užmuštas juodasis strazdas pasakyk kad
nelijo nieko daugiau mes nenorim išgirsti
pasakyk kad atbėgo vaikai nes nieko
daugiau mes neišgirsim pasakyk tiems
kas ką tik buvo užsukę ir tiems kurie
niekad nebeužsuks pasakyk tai spintoje
kabančiam senelio paltui tu daug ką
turi pasakyti cinkuoti pirštai tave
prisuko pasakymui pasakyk kiekvienam
praeiviui kad atvežė stalą ir kėdes kad
užderėjo gražių obuolių kurie krinta ir pūva
ir tolstant tiems kurie išgirdo – juose gražiai
dūlės tavo pasakymų skivytai
vėjas
daug. tiršta vėjo. vėjas yra slaptoji ugnis
jis sudegina visas penklines nebelieka iš
ko skambinti tai ką vos užvakar sukūrė
scarlatti. daug. tiršta. alyvos lapas krinta
prakirsdamas stalą. po stalu guli akmuo
per naktį jau spėjęs pasenti. niekas nežino
kur eiti. niekam niekur eiti nereikia. niekas
nemiršta nes iš karstų vėjas išpūtė vinis.
niekas nebėra kryžiuojamas nes toks vėjas
kad. net. ir kodėl nelikti kambary kur
jauku garuoja arbata ir šunelis atsigulė
būtent ten kur jam ir vieta rankraščiai
nukrito būtent ten kur jiems vieta knygos
atsivertė būtent ties tuo puslapiu. bet ne.
išeini. alyvos lapas prakerta stalą ir vėjas
nudrasko venas nuo tavo plaštakų.
imperatyvai
nuspausti klavišą pajudint svirtelę
patraukt už virvelės nukrėsti peleną
nubrėžti liniją praskiesti vandenį tada
atsidaro spalvotos durys įžengia
varinis orkestras ir kažkas atneša
spurgų. atsiversti tą atsiversti aną
cituoti tai šito necituoti nedėti į
arbatą penkių gabaliukų cukraus
ir tada jau atsidaro spalvotos durys
įžengia cirko klounai su drambliu ir
dviem meškom orkestras išeina.
paliesti pirštu neliesti kakta nestovėti
kur stovi nepamesti raktų nepersūdyti
sriubos nenaudoti anžambemanų ir
tada atsivers spalvotos durys matysi:
o!
