Kipšiukas kalbos namuose

 

Knyga prasideda nuo viršelio, sako banali tiesa. Ne tik todėl, kad gyvename pakuotes garbinančiame pasaulyje. Knyga, meno kūriniu, norisi gėrėtis dar iki akims užklystant į vidinius puslapius. Knygynuose tyrinėdama lentynas tikiuosi, kad viršelis išduos teksto esmę ir net pasakys daugiau negu pats tekstas, papildys jį, pratęs. Gailu knygų, tarsi pamestinukių, kurias leidyklos išmeta į gyvenimą bet kaip aprengtas, lyg skudurais, be meilės ir išmonės. Kūrinio tai nesugadina, tik paniekina jį, o iš skaitytojo atima regėjimo ir lytėjimo malonumą.

Prieš atsiversdama „Pravardes“ ilgai tyrinėjau viršelį. Dailininko knygos viršelį. Dauguma Leonardo Gutausko knygų išsiskiria vizualiniais sprendimais, net ir sunkmečiu leistos „Vilko dantų karolių“ serijos neprarado estetinio orumo. Sunku būtų įsivaizduoti dailininką, nekreipiantį dėmesio, kaip atrodo jo knyga. O „Pravardės“ teksto ir jo vizualinio pateikimo kokybe, vienove dar labiau išaukština ir dailininką, ir rašytoją.

 

●

 

Devyni viršelio akmenukai – tiesiai į taikinį, į patį asociacijų ir metaforų epicentrą. Nuskalauti atminties, nugludinti gyvenimo, įgiję savitas formas ir faktūras. Ne ant pajūrio smėlio sumesti, o tvarkingai sudėlioti ant karališko audinio. Gutauskas, miesto ir kultūros vaikas, gamtai neleidžia užgožti žmogaus kūrybos grožio ir gamtos objektus linkęs „sukultūrinti“, panaudoti savaip, kaip kad vieno iš pasakojimų herojus Vangogas dažais gražina iš upės dugno ištrauktus plokščius akmenukus ir išmargintus klijuoja ant pastato sienų.

Akmenys iš viršelio keliauja ne tik į „Vangogą“, bet ir į „Rozą Geležinę Kumelę“ (akmeniniai žydų antkapiai), „Herodą“ (Kryžiaus kelio stotys), „Keltą“ (po akmeniu slepiami įsimylėjėlių – stribo ir partizanų ryšininkės – laiškai), į skyrių pradžios puslapius. Akmenys kaip neišdildomos, nenuslepiamos, perduodamos atminties simbolis, panašaus semantinio lauko ženklai kaip ir pravardės, liekančios po mirties ir gyvenančios atskirus gyvenimus bendruomenės sąmonėje: žmogaus nebėr, bet yra istorija, tik ne akmenyje išskobta, bet gyva žmonių pasakojimuose.

Visos pravardės, išskyrus Pliaterio senbernio (na, turėjo jis kitą pravardę, tik nelabai tinkamą pavadinimui ir literatūrinei kalbai), pasiskolintos iš meno, kultūros pasaulio, Biblijos, visos turi gilesnį kultūrinį paveldą ir patenka į platų asociacijų lauką. Gutausko tekstams nesvetimas palimpsestas – rašymas ant senų kultūros tekstų, tradicijos aktualizacija, gausus simbolių naudojimas.

 

●

 

Iš pradžių keista pasirodė knygos dėlionė, tiksliau, pirmieji du jos pasakojimai, pirmosios pravardės. Sakyčiau, įdėta lyg tyčia skaitytojams atgrasyti: charakteriai ir istorijos schematiškos, seka ir pabaiga nujaučiamos, pasakotojas moralizuoja kaip seno kirpimo provincijos klebonas, primygtinai piršdamas savo teisybę. Veiksmas vyksta tarsi šešiomis guašo spalvomis nudažytų kartoninių lėlių vaidinime arba meksikietiškoje muilo operoje, kur blogas gali tapti tik dar blogesnis, o teisus – dar teisesnis, ir jokių pustonių. Gutauskas-moralistas skaitytojui gerai pažįstamas, ir tos istorijos ne taip labai nustebino, tik skaitydama antrąją („Gaudis“) svarsčiau, kiek dar tempsiu. Bet, kita vertus, nesakyčiau, kad nebuvo įdomu. Skaitai, ir žmogiškas smalsumas ima: o tai kaip vis dėlto bus, gal pasakotojas nustebins netikėtu siužeto vingiu? Ir pasakotojas, tokio tikėjimo paakintas, nuo trečio pasakojimo („Roza Geležinė Kumelė“) tiesiog pribloškia persimainymu: moralistas pagaliau parodo tikrąjį savo veidą, o rašytojas – savo talentą.

 

●

 

Žvelgiant į visą „Pravardžių“ vėrinį, aiškesnė pirmųjų dviejų istorijų paskirtis. Abi jos apie menininkus, tarsi rašančio dailininko manifestas, moralinis testamentas: nesipūsk, neištvirkauk, tarnauk tobulam menui. Visas rinkinys yra mozaika, sudėliota iš įvairiaspalvių šukių. Vienos ryškios kaip purpuras, kitos blankios kaip rajono laikraštis. Beje, esama ir tokios laikraštinės retorikos, pavyzdžiui, „Herode“, pasakojime apie sovietinių laikų pradžią ir Kryžiaus kelio stočių griovimą. Meniniu požiūriu – ne aukštumos, bet istorija prasmingai įsikomponuoja į bendrą „Pravardžių“ audinį, nes knyga apie pokarį ir vėlesnius sovietinius metus, ji aprėpia kelių dešimtmečių gyvenimą nuo partizanų ir stribų, į Lietuvą atsiųstų rusų kalbos mokytojų iki sovietinės prabangos, prie kurios galėjo prisiliesti menininkai.

Skaitytojui ne visada pačiam leidžiama spręsti, kur gėris, o kur blogis: pasakotojas viską labai aiškiai sudėlioja „Herode“, „Odisėjuje“, ypač „Kolonok Kolonai“ – istorijoje apie atsiųstą iš Leningrado į Kauną ištvirkusią rusų kalbos mokytoją (dažnoje istorijoje vienas iš veikėjų yra gerokai patvirkęs, net ir perversiškas, bet tik rusistė sulaukia griežto moralinio pasmerkimo). Tačiau čia tik knygos paviršius, tik Gutausko kūrybos lukštas, po kuriuo jis mėgina paslėpti tikrąjį savo talentą – gebėjimą be jokios išankstinės pozicijos, su švelnia užuojauta pasakoti meistriškas istorijas apie paprastus, prastesnius negu kiti, mažutėlius žmogelius, nuodėmingus ir keistus. Labiausiai vykę būtent tokie pasakojimai apie seksomanę Rozą iš Užupio, kaimo vienišių Lozorių, ožką už žmoną laikantį Pliaterio senbernį ir kaimo kvaileles Mariją Magdaleną ir Agotą.

Pastarosios dvi istorijos papasakotos ypač jautriai, neteisiant kreivokų, nenusisekusių gyvenimų. Abiejų istorijų veikėjų charakteriai spalvingi, ryškūs, personalizuoti. Ypač įdomi Elenos (Marijos Magdalenos) ir jos širdies draugo Dzisiaus bendrystė, dviejų kaimo kvailelių meilės istorija: apylinkėse žinomos apsileidėlės paleistuvės ir benamio darbininko, kaime tiesiog durniumi vadinamo. „Nežinai, teta, kas yra meilė…“ (p. 219) – nustebusiai kaimynei ištarti Marijos Magdalenos žodžiai lydi ir apysakos „Agotos rožynas“ moterį, kaime vadintą Pakišale dėl nevaldomo potraukio vyriškai kompanijai.

 

●

 

Visi knygos pasakojimai yra žmonių gyvenimo ir mirties istorijos, beveik visi baigiasi mirtimi. Nors jie gyveno skirtingu laiku, skirtingose vietose, skaitant apysakas įspūdis toks, tarsi eičiau per savo vaikystės miestelį ir stabtelėdama prie vieno ar kito namo atkurčiau jame gyvenusiųjų istorijas – man, vaikui, tuomet nutylėtas, gal kiek šiurpokas, nes vietos kvailelius aplenkdavome iš tolo, jie vaikščiodavo po vieną ir porelėmis, kaip Marija Magdalena su Dzisiumi, ir niekad nežinojai, ką jie nešiojasi savo galvelėse ir ką kalba uždarę palaikio namelio duris. Na, o ką daro, tai geriau ir suaugusiesiems nežinoti… Išvirkščioji, nuo akių paslėpta gyvenimo pusė ir yra Gutausko prozos stiprybė, jis pasakoja su velniūkščio įkarščiu. Tik, regis, kartais susigėsta nepadorių, tiesiog gluminančių savo veikėjų įpročių ir poelgių ir parašo literatūrines nuodėmes išperkančias anksčiau minėtas „morales“. Kūryba, kaip ir gyvenimas, įvairi.

 

●

 

Kas jungia „Pravardžių“ istorijas į vieną įvairiaspalvę mozaiką, į vientisą meno kūrinį?

Pirma, įdomūs siužetai, žmonių istorijos. Jos visos nekasdienės, jų herojai arba keisti, apdovanoti išskirtinėmis savybėmis bei polinkiais, arba patenka į keblias, skaudžias situacijas. Kaip minėjau pradžioje, visos istorijos, kad ir kokia maniera pasakotojas jas dėsto, išlaiko intrigą. Pamatome tai, kas neblizga, apie ką nerašo gyvenimo būdo žurnalai. Tai išvirkščioji, dulkėtoji gyvenimo pusė. Kartais ji žiauri ir naikinanti (Vangogas, Roza, Kolonok Kolonai). Kartais viltinga, kaip žuvusio vienišo našlio Kazio, gavusio Lozoriaus pravardę, prisikėlimas ar paleistuvės Elenytės atsivertimas: biblinės istorijos nusileidžia į mažutėlių gyvenimus.

Antra, atmintis. „Pravardės“ yra ir literatūrinė sovietinės Lietuvos mozaika, dar vienas sėkmingas Gutausko bandymas fiksuoti, išsaugoti istorinę atmintį. Akylesnis skaitytojas ras ne vieną ankstesnės kūrybos motyvą, pasikartojantį ir šiame kūrinyje, skausmingos tautos atminties ženklą – išniekinti žydų kapai, išdraskytos Kryžiaus kelio stotys, trauminė pokario patirtis. Vertinga ir tai, kas visiškai buitiška, bet ką esame nesugrąžinamai praradę, ir ne dėl kieno kaltės, o tiesiog tai buvo nunešta laiko tėkmės – nuošalūs vienkiemiai, kaimai su apkalbomis ir ubagais, siuvėjomis, piemenimis, retkarčiais užsukančiomis „konsesinėmis“. Rašančiam apie tai kyla pavojus būti nesuprastam, t. y. palaikytam seno kirpimo bambekliu, agrarininku, kokių mūsų literatūroje ir taip daug (buvo). Tačiau Gutauskas pasakoja be nostalgijos ar ašaros balse, neretai su ironija ir žybsinčiais kipšiukais akyse, dėl įvairovės puikiai komponuodamas magiškojo realizmo elementus. Skaitytojas priverstas dažniau šypsotis negu verkti.

Trečia, kalba. Gutauskas visada turėjo savitą stilių, bet šios knygos apysakose pasiekė, mano kuklia nuomone, aukščiausią prabą. Prisipažinsiu, kartais glumino kai kurių istorijų paprastutis, laikraštinis stilius – galiu jį pateisinti sumanymu atskleisti visą sovietmečio gamą, o kaipgi ji be propagandos, rajoninių laikraščių klišių? Tad apie nomenklatūros vienaip ar kitaip prisilietusius žmones taip ir pasakojama, kiek primenant anų laikų manierą („Odisėjas“, „Gaudis“, „Herodas“). Stilistika keičiasi keičiantis herojams. Poetiškiausios, subtiliausios istorijos apie šios žemės kirminus, apie kuriuos niekad nerašė joks laikraštis, nes ką gi parašysi apie kvailelį ar pasileidėlę? Skaitydama „Pravardes“ pirmą kartą gyvenime suvokiau banalybę „kalbos namai“ (nesididžiuoju, nes tikrai vėlokai): kai po dienos, per kurią skaitai ir rašai daug skurdžių sakinių, atsiverti knygą, jautiesi grįžusi namo, kur jauku ir šilta sužvarbusiai sielai, kur visada šventė, o ją sukuria įstabioji kalba – taip, tai yra, feisbuko skurdžia kalba tariant, TAS jausmas. Kaip jį apibūdinti? Pasitikėjimas kalbos galia – galia maitinti savo syvais ir stebinti.

Apibendrinant – Gutauskas savo 80 metų jubiliejaus proga skaitytojams įteikė pasigėrėjimą keliančią dovaną. Su angeliukais ir kipšiukais viduje. Ir kas svarbu ne tik pakuotes garbinančiame pasaulyje: vidus toks pats prabangus kaip ir išorė.