Literatūra
Penki laiškai Mamai

Visų pirma aš niekada gyvenime sąmoningai nedariau ir nedarysiu blogo darbo. Be to, apie tave ir Tėtę aš niekada negalvojau ir negalvosiu niekaip kitaip, kaip tik kuo tyriausiai, kilniausiai ir geriausiai, ir jei kas bent žodeliu ginčys jūsų pageidavimus ir aukštus idealus, nepaliausiu už juos kovojęs iki paskutinių jėgų. [...] Aš visada stengiausi viską daryti taip, kaip judu su Tėte pageidavote, ir daug kartų dariau tai prieš savo valią ir įsitikinimus, nes judu taip norėjote. [...] Ir vis tiek, Mamyte brangi, žinau, kad tu teisi, o aš klystu. Nė akimirkos nepamanyk, kad kaltinu tave; taip nėra, nors toks įspūdis kils.
Egzistencinės nerimasties poetika Fernando Pessoa prozoje
Vis dėlto kūrinio dialektiškumas – ne yda, o vertė. Negebėjimas įveikti prieštaravimų šiuo atveju ne asmens menkumo įrodymas, galime kalbėti apie nesitenkinimą jokia iliuzine struktūra. Ir Bernardas Soarešas atitaria, kad blaiviai mąstyti reiškia nesutarti su savimi.
Kvėpuoti abiem plaučiais
Kaip primena Krzysztofas Leśniewskis, Bažnyčios tradicija skelbia apie sveikatą ne tik kaip ligos ar kentėjimo nebuvimą, bet ir kaip gebėjimą pakelti negalavimus. Ligą, kuri gali būti suprantama ir kaip religinis testas. Negana to, skausmą ir kančią pripažįstant vienais iš esminių žmogaus būties bruožų.
Estams – bitės, lietuviams – melancholija
Kai užverčiu paskutinį „Melancholijos“ puslapį, laikrodis rodo 00:01. Sekmadienio naktis, kaip ir paskutiniame romano skyriuje. Romanas šiek tiek mistinis, tad toks sutapimas labai nestebina. Visas romano veiksmas sutelpa į vieną lietingą, nykią rudens savaitę: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai septyniolikto amžiaus pabaigos Estija, Tartu. Pagrindinis romano veikėjas švedas Laurentijus Hilas laivu atplaukia į Taliną, paskui karieta keliauja į Tartu tęsti…
Eilės
Poezijos vertimai
Iš „Pražuvusių knygų knygos“
…visa literatūra gyvuoja tam tikroje terpėje – vaško, akmens, molio, papiruso, popieriaus ar net virvių – kaip Peru indėnų mazginio rašto kipu atveju – pavidalu. Dėl medžiaginio savo būties aspekto literatūra neatsiejama nuo pažeidžiamumo. Visų stichijų elementai kėsinasi į ją: ugnis ir potvyniai, sausinantis ir trešinantis oras, dūlanti priemolio žemė.
Iš „Satyrinių raštų“
Svarsčiau tiktai, kaip sergant maloniai praleisti dieną. Toks užmojis tikriausiai ne vieną sutrikdytų ar nustebintų; bet mes, mokyti dykūnai, tokiais atvejais žinome tūkstantį išsigelbėjimo būdų, kurie yra neįkainojamai naudingi: jeigu užsiėmusiems ir darbštiems kada nors gali pritrūkti darbo, tai mums dykinėjimo – niekada.
Angelas ir šalmas
Apie angelus nedaug nusimanau. Vaikystėje bažnyčiose matyti angelai buvo įkurdinti pačiose paskliautėse ir žemiau altorių kolonų viršaus nenusileisdavo. Gerai tų angelų apžiūrėti nepavykdavo. Ir atrodydavo jie visi daugiau ar mažiau panašūs: lyg ir besišypsantys, bet kartu ir kažkuo susirūpinę. Matyt, darbas jų buvo toks. Kita vertus, kaip tu juos ten gerai apžiūrėsi, kai pats nuo žemės esi vos per…