WILLIAM CARLOS WILLIAMS

Penki laiškai Mamai

 

Žymusis amerikiečių poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas Williamas Carlosas Williamsas (1883–1963) visą gyvenimą pradirbo gydytoju pediatru. Rašė laisvalaikiu. Mediciną 1902–1906 m. studijavo seniausioje šalies mokymo įstaigoje – privačiame Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Čia būsimasis klasikas susipažino su ilgamečiais draugais tapusiais poetu Ezra Poundu, dailininku Charlesu Demuthu ir kt. Studijuodamas Williamsas dalyvavo universitete veikusioje seniausioje šalyje studentų muzikinių komedijų trupėje „Mask and Wig“ („Kaukė ir perukas“), priklausė fechtavimo komandai, buvo Medicinos fakulteto metraščio meninis redaktorius. To laikotarpio įspūdžiai atsispindi ankstyvuosiuose išlikusiuose būsimojo gydytojo ir poeto laiškuose, rašytuose motinai Raquel Helene Williams (1847–1949) ir metais jaunesniam broliui Edgarui (Edui). Čia publikuojamais penkiais laiškais motinai pradedama rinktinių Williamso laiškų knyga, pirmąkart išleista 1957 m., dar rašytojui gyvam esant (tuo, matyt, aiškintinos angliškuose tekstuose daugtaškiais žymimos kupiūros). Rašytojo motina, 1918 m. mirus vyrui ir tėvui Williamui George’ui Williamsui, iki pat mirties gyveno sūnaus šeimos namuose Raderforde. 

 

Bertha Wegmann. Siuvanti moteris. 1891

Bertha Wegmann. Siuvanti moteris. 1891

 

Pensilvanijos universitetas

[~ 1902 m. spalis]

 

Brangioji Mama: šiandien, sekmadienį, be perstojo lijo. Pirmą kartą nuėjau į Jaunųjų krikščionių sąjungos bažnyčią čia, koledže.

Pirmas žmogus, su kuriuo susipažinau, – toks mano amžiaus jaunuolis iš Bafalo, pirmakursis, bet ne iš mano fakulteto. Mudu drauge valgom, jis, kiek žinau, – aukštos moralės džentelmenas; jis vardu Van Winkle’is, mokosi čia, gavęs stipendiją. Taigi, kaip gali nuspėti, jis ne iš tų palaidūnų, kuriuos labai lengva atpažinti iš šnekos, kaip ir iš išvaizdos. Per jį susipažinau su dar vienu jaunuoliu, koledžo trečiakursiu. Pastarasis čia labai populiarus, ne kaip sportininkas, bet visuomeniniame gyvenime. Jis labai gerai dainuoja. Be to, rašo knygą „Žymiausi Pensilvanijos diplomantai“. Jaunųjų krikščionių sąjungoje jis išskirtinė figūra ir visapusiškas džentelmenas. Žinoma, manęs su juo niekas nesieja, nes jis čia ganėtinai svarbus žmogus, bet per jį tikiuosi patekti į „Kaukės ir peruko“ klubą.

Su meile tau, Edui ir poniai Dodd – lieku jus mylintis sūnus.

 

WILLIE C. WILLIAMS

 

 

Pensilvanijos universitetas

1902 m. gruodžio 9 d.

 

Brangi Mama: bjaurus oras kamavo mus čia. [...] Nuėjau į šokius [...] ir labai apsidžiaugiau, kad apsivilkau kostiumą, mat visi vaikinai iki vieno buvo kostiumuoti. [...] Nulipęs apačion buvau pristatytas maždaug penkiolikai panelių. Žinoma, šokti kviečiau visas iš eilės ir pasiklioviau sėkme, spręsdamas, moka šokti ar ne. [...] Pirmiausia šokau su panele Ecob. Tustepas, todėl man neblogai sekėsi, bet paskui užgrojo valsą. O varge! Nežinau, kas buvo mano partnerė, bet tikrai žinau, kad valso šokti ji nemoka. Pradėjome. Po pirmo žingsnio supratau, kad kažkas negerai. Apsukus maždaug pusę kambario ėmiau lipti ant jos suknelės palankų. Aš tučtuojau žengtelėjau atgal ir kaip įmanydamas atsiprašiau. Vėl pradėjome. Netrukus ji įniko mindžioti man koją. To jau buvo per daug, ir aš pasitraukiau. Kai lipau viršun apsitvarkyti, mačiau, kaip ji mane stebi liūdna, pasidygėjusia veido mina. Po šito aš prasėdėjau visus valsus. Nė vienas žmogus tenai nemokėjo šokti valso. [...] Po kurio laiko pradėjau pažindintis, bet netrukus visi išsiskirstė namo. Viena, ko aš gailiuosi, tai, jog kartą ten pasirodęs dabar, matyt, būsiu kviečiamas ir į kitus šokius, todėl turėsiu arba atsisakinėti, arba iš po žemių iškast tą aukselį. Nelabai mėgstu tokius šokius, nes jie per daug formalūs. Sutikti žmonės kaip man per daug išsipustę.

Su meile ir bučiuodamas tave, tėtę ir Edą – mylintis sūnus.

 

WILLIE

 

 

Pensilvanijos universiteto bendrabutis

1904 m. vas. 12 d.

 

Brangi mamyte: dar nieko nežinau apie egzaminus, bet rytoj, ko gero, sužinosiu. Užtat turiu žinių iš „Kaukės ir peruko“. Jie nusprendė man duoti bandomąjį vaidmenį savo spektaklyje. [...]

Vakar vakare nuėjome į vadinamąjį socialinį klubą [settlement club] Fil. lūšnynuose, kur koledžo studentai laisvu laiku ko nors moko mažuosius benamius. Aš pralaimėjau parodomąjį fechtavimą praėjusių metų fechtavimosi komandos kapitonui. Aš gailiu tų vargšų mažiukų ir jais žaviuosi. Tarp jų yra itin sumanių ir žvitrių, jie supranta, kas yra gera, o kas ne. Aš vis labiau ir labiau įsitikinu dėl vieno dalyko, o būtent: tikrai laimingas būsi tik suteikdamas laimės kitiems. Kai tai suvoki ir imi tuo vadovautis, viskas pasidaro tobula. [...]

Demuthas, tas vaikinas, kur studijuoja dailę, pakvietė mane į šeštadienio vakaro šokius savo mokykloje [privačiame Drexelio institute Filadelfijoje]. Turėsiu vestis merginą, kurios dar nesu matęs, bet kuri vis tiek labai miela. [...]

Jei apie kūno mankštą, tai savo kambaryje aš turiu treniruoklį, su kuriuo kas vakarą pasportuoju prieš eidamas gult. Kojoms pramankštinti visiškai pakanka šokių, o ką jau kalbėt apie fechtavimą. [...]

Au revoir – su meile karštai jus visus bučiuodamas.

 

Mylintis sūnus

WILLIE

 

 

P. u. bendr.

1904 / 03 / 30

 

Brangi Mamyte: praeitą sekmadienį tau nerašiau todėl, kad buvau trumpam išvykęs. Mano draugas Poundas pakvietė mane praleisti šeštadienį ir sekmadienį su juo, todėl penktadienį parašiau tau ir išsirengiau į kelionę. [...] Jo tėvai labai mieli žmonės, o man visąlaik išskirtinai malonūs. Ponia Pound paruošė skanų valgį. [...] Po vakarienės mudu su Poundu nuėjome į jo kambarį, kur ilgai šnekėjomės apie dalykus, kuriuos labai mėgstu, bet kurių studijuoti neturiu laiko, o jam jie – viso gyvenimo užsiėmimas. Tai – literatūra, drama, klasika, taip pat ir šiek tiek filosofijos. Jis, Poundas, yra puikus vaikinas; jis – optimizmo esencija, plieninio tikėjimo, turinčio žavesio. Jei kada ir liūdi, niekas to nesužinos, todėl man jis – savas žmogus. Tačiau retas kuris jį mėgsta, o daugybė žmonių neapkenčia, – o kodėl? Nes jis pasiutusiai pučiasi ir maivosi. Jis tikrai talentingas kalbėtojas ir mąstytojas, bet jam be galo patinka nuduoti tokį, koks iš tiesų nėra, – storžievišką juokdarį. Jo draugams reikia didelės kantrybės, kad jį perprastų, bet net ir tada neturi jam išsiduoti, nes jis tučtuojau nutaiso dirbtinę povyzą ir būna tikrai nepakenčiamas. Dėl to apmaudu, nes Poundui patinka būti mėgstamam, tačiau širdy jis per daug išdidus, kad stengtųsi įtikti žmonėms. Esu tikras, kad vienintelė jo kliauda – perdėjimas savybės, kuri pati savaime yra gera ir visais atžvilgiais pasigėrėtina. Jis bijo, kad patikėjęs kuo jautriausią savo širdį negailestingai miniai bus apviltas, todėl slepia ją ir niekam nepatiki. Ak, kokia įprasta šita yda – tas dirbtinis išdidumas. Tikroji ištikimybė tokia, kuri viską drįsta ir šia drąsa pelno meilę, bet jo nusistatyme galų gale daug tiesos.

Ką gi, tiek apie mūsų bendravimo toną. Apie dvyliktą atsigulėme į lovą, joje aš miegojau, ak, tiesiog puikiai. Lova buvo didelė, minkšta, šilta, [...] rytą pakilome kada norėjome, o tada kalbėjomės, valgėme, skaitėme, dainavome, vaikščiojome gamtoje, bet daugiausia ilsėjomės ištiesę kojas prieš didelį ugniakurą arba – mieliau – prieš nediduką.

 

WILLIE

 

 

P. u. bendr.

1904 m. lapkr. 8 d.

 

Brangioji Mama: man regis, kad tai tau su Tėte reikia patarimo, ne man. Skamba neįprastai, bet apsvarstyk šitai šaltakraujiškai. Prisakei man daugybę dalykų, dėl kurių pasijutau klaikiai blogai ir kuriuos nė negalvodamas priimdavau kaip savaime suprantamus, kol nepasakei. [...] Žinau, aš beveik visada klystu, bet vis tiek, Mamyte, judu su Tėte, regis, manote, kad aš visada darau būtent tai, ko neturėčiau daryti… Kai savimi patenkintas manau darąs ką teisingai, aš, ko gero, darau patį blogiausią dalyką, koks tik gali būti. Aiman, pradedu manyt, kad esu visiškai nepajėgus spręsti, nes vos tik prieinu kokią išvadą, gaunu patarimą elgtis priešingai, ir kas man belieka?

Vis dėlto noriu, kad vienąkart patikėtum šiais mano teiginiais; nors juos aš tau nuolat kartoju, bet tu, regis, jais netiki arba pamiršti ar pan.

Visų pirma aš niekada gyvenime sąmoningai nedariau ir nedarysiu blogo darbo. Be to, apie tave ir Tėtę aš niekada negalvojau ir negalvosiu niekaip kitaip, kaip tik kuo tyriausiai, kilniausiai ir geriausiai, ir jei kas bent žodeliu ginčys jūsų pageidavimus ir aukštus idealus, nepaliausiu už juos kovojęs iki paskutinių jėgų. [...] Aš visada stengiausi viską daryti taip, kaip judu su Tėte pageidavote, ir daug kartų dariau tai prieš savo valią ir įsitikinimus, nes judu taip norėjote. [...] Ir vis tiek, Mamyte brangi, žinau, kad tu teisi, o aš klystu. Nė akimirkos nepamanyk, kad kaltinu tave; taip nėra, nors toks įspūdis kils.

Tai gali nuskambėti aštriai, bet tokių ketinimų aš neturėjau. Aš stengiuosi elgtis kaip dera, bet paskui esu kaltinamas pasielgęs netinkamai ir tada tikrai sunku būti patenkintam. [...]

Ką gi, širdingi linkėjimai jums visiems; viso labo iki Padėkos dienos.

 

Mylintis sūnus

WILLIE

 

 

Iš: The Selected Letters of William Carlos Williams. New Directions, 1985

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.