Literatūra

EDWARD BOND

Duonos eschatologija: Kristus ir Barzdotoji

Kristus yra dvilytis. Jis ilgaskvernis (kaip moteris), bet su barzda. Prieš Dievą jis save moterina. Nukryžiavimas – tai išprievartavimas: sūnaus, įvykdytas tėvo.

VIGMANTAS BUTKUS

Edvartas Virza, „Šiurpi vasara“: eilėraštis ir jo komentaras

Šiąvasar laikas netekės sena vaga,
Bus gėlės liūdnos, o medus kartus.
Viešnagei tolimai arkliai liks nekinkyti,
Vešlus jazmino krūmas nepražys.
GINTARAS BLEIZGYS

Eilės

prisikėlimo agonija
varlės šokuojančios naktį
per asfaltuotą kelią
mirkčiojantys
automobilio žibintai
AIVARS NEIBARTS

Rygos berniokas

Ir tramvajai
sučiulba kaip
lakštingalos, ir
šluotkočiai kiemsargių rankose
lapoja tarsi berželiai, ir
pamokos mokykloje
pasidaro ilgos kaip
Vidžemės plentas.
JULIUS KELERAS

Kviestinė vakarienė

Jie pakvietė mane į svečius. Turėjau pasiekti senamiestį ir atsidurti Šiaulių gatvėje 19.30. Iš namų išėjau be skėčio ir jau Vilniaus gatvėje mane užklupo lietus. „Vargas tau, Jeruzale“, – keiktelėjau sau, bet lietui tai nepadarė jokio įspūdžio. Iš pradžių lašnojo, paskui palaipsniui įsilijo.

H. D.

Asfodelas

Ar krikščionybė tuomet – tai? Ar Kristus – švelni migla, melsvas altoriaus smilkalų dūmas, slepiantis vidinį dalyko grožį? Ar krikščionybė yra – geriausiu atveju – užuolaida, išausta iš trapiausių medžiagų, kad paslėptų tikrovę, balta liepsna, kuri yra Delfai, kuri yra Atėnai?

KELIAUTOJAS

Laimė nutiko

O dar gausybė mažesnių, bet ne prastesnių laimių: išsikuopti, išsivalyti kambarį, nusivalyti vienąsyk batus ir išsiskalbti marškinius. Džiaugsmas ir tikėtina laimė – taip pat švariai nusiplauti automobilį. Ar kuris pavyduolis neigs, ginčys?

SWAMI VIVEKANANDA

Motina Kali

Ji sėja gedulą ir marą,
Pašėlus šoka kvaituly –
Ateiki, Motina, ateik!
Siaubà – tavasis vardas,
Mirtis – tavo atodūsis,
Ir žingsnio trenksmas vienas
Visą pasaulį amžiams nugaluoja.
JULES RENARD

Gamtos vaizdeliai

Adam Diston. Kerpant spindulį. 1886
Anksti ryte jis šoka iš lovos ir iškeliauja švaria siela, giedria širdimi ir lengvu kaip vasaros apdaras kūnu. Jokio maisto su savimi. Pakeliui gers tyrą orą ir uos sveikus kvapus. Savo ginklus palieka namie ir tik plačiai atveria akis. Akis – tinklą, kuriame patys save įkalins vaizdai.
Pirmas jų – kelias, atkišęs savo kaulus, nusvidintus akmenis ir provėžas – pratrūkusias venas tarp dviejų gyvatvorių, aplipusių kryklėm ir gervuogėm.
ELENA BALIUTYTĖ

Pakeleivingiems

Laudacija Vidui Morkūnui, kurio knyga „Pakeleivingų stotys“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų buvo išrinkta kūrybiškiausia 2019 metų knyga