Estams – bitės, lietuviams – melancholija
Meelis Friedenthal. Melancholija. Romanas. Iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė. V.: Aukso žuvys, 2020. 223 p.
Kai užverčiu paskutinį „Melancholijos“ puslapį, laikrodis rodo 00:01. Sekmadienio naktis, kaip ir paskutiniame romano skyriuje. Romanas šiek tiek mistinis, tad toks sutapimas labai nestebina.
Visas romano veiksmas sutelpa į vieną lietingą, nykią rudens savaitę: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai septyniolikto amžiaus pabaigos Estija, Tartu. Pagrindinis romano veikėjas švedas Laurentijus Hilas laivu atplaukia į Taliną, paskui karieta keliauja į Tartu tęsti Olandijoje pradėtų studijų. Kartu Laurentijus vežasi margaspalvę papūgą Klodiją ir keistą ligą, autorius ją įvardija kaip melancholiją. Ryškus, niaurioje Šiaurės šalies spalvų paletėje išsiskiriantis paukštis nugaišta pačią pirmą kelionės dieną, ir su žmonėmis ne itin mokantis bendrauti jaunuolis pasijunta vienišas, apleistas, netekęs vienintelio draugo ir linksmintojo. Iškart paūmėja jo liga, į jusles įsismelkia puvėsių dvokas, pašoka karštis. Lauke beveik be perstojo lyja, kartais lietų keičia šlapdriba, gatvėse taškosi ratų ir kojų minkomas purvas, miestui grasina badas ir pulkas išsekusių, alkanų elgetų – vieno iš jų grobiu tampa ir nugaišusi Laurentijaus papūga. Nepaisydamas šių persikraustymą ir įsikūrimą apsunkinusių aplinkybių, Laurentijus bando įsitraukti į studijas, dalyvauja akademinėse diskusijose su universiteto bendramoksliais ir profesoriais.
Pats romano autorius – mokslininkas teologas Meelis Friedenthalis, – šiemet lankęsis Vilniaus knygų mugėje, akcentuoja intelektualiąją, filosofinę romano tematiką. Romaną išsamiai analizavęs Tiitas Aleksejevas* skiria dvi dimensijas: alegorinę-alcheminę ir istorinę. Pastaroji bus įdomesnė daugumai skaitytojų, būtent ji priviliojo ir mane. Ir nors autorius yra sakęs, kad Estija nėra šio kūrinio tema, pasirinkau „Melancholiją“ būtent dėl Estijos ir nenusivyliau.
Romanas gerai parašytas, gerai išverstas. Pasakojimas įtraukia ir intriguoja, siužeto eiga kiek primena koronaviruso bangą: ar studentas išgis, ar pasveiks elgetos mergaitė, kas dar blogo atsitiks? Už šio buitinio lygmens, beje, kupino įdomių kasdienybės detalių, slypi kiti, gilesni. Čia jau priklauso nuo skaitytojo: galės atverti jų tiek, kiek bus pasirengęs. Pagalbos ranką tiesia pats autorius: knygos pabaigoje išspausdintame komentare paaiškina tuometį religinės, filosofinės minties kontekstą ir istorines aplinkybes. XVII a. pabaigoje, kai mokslas jau buvo gerokai pažengęs, o krikščionybė išsivadavusi iš inkvizicijos karštinės, tikėjimas kerais ir raganiais buvo visiškai natūralus. Šiuolaikinis žmogus Laurentijaus elgesį vertintų kaip rimtą sveikatos – psichinės ir fizinės (jaunuolis savaitę negali valgyti, tik geria lengvą alų, o nuo karštinės gydosi kraujo nuleidimu) – sutrikimą, sukeliantį haliucinacijas. Anų laikų požiūriu, regėjimai buvo būdingi jautriems, ligotiems žmonėms, jie galėjo būti ir kerėtojais – šios ypatybės nepriklausė nuo paties žmogaus. „Nori nenori, kiekvienas, kuriam jis ilgiau pažvelgdavo į akis, susirgdavo arba mirdavo, ir jis negalėjo nieko padaryti. Tai buvo melancholija, sielos prakeiksmas, pikta akis, nepavaldi jo valiai“ (p. 199), – taip mąsto ir jaučiasi Laurentijus, nors skaitytojas, jau knygos pradžioje pabuvojęs raganos egzekucijoje, nutuokia, kad greičiausiai kalta trauminė vaikystės patirtis: dar būdamas vaikas Laurentijus į budelių rankas įduoda raganą, beda į ją pirštu („Kodėl taip padariau? Galbūt dėl to, kad buvau alkanas, siaubingai alkanas“, p. 69).
Beje, estiškas romano pavadinimas semantiškai labai atitolęs nuo lietuviško varianto, vadinasi „Bitės“ ir tarsi pabrėžia šviesiąją, kaip pasakytų autorius – alcheminę, istorijos pusę. Studentų diskusijose skamba mintis apie Platono idėją: „Gerą gyvenimą nugyvenusio žmogaus siela atgimsta bitėje. Sielos yra kaip bitės“ (p. 103). Laurentijus savo regėjimuose mato vaisius, medaus korius, bites ir persikelia į kitą būties lygmenį, kur spindi žemiškame gyvenime beveik nepasirodanti auksinė šviesa, amžinojo gyvenimo simbolis.
XVII a. gyvenimas atsiveria visu liūdnumu, galì kone fiziškai justi nuolatinę drėgmę, jaustis tarsi neišsisklaidančiose ūkanose. Tačiau pasakojimas neskandina į neviltį ar melancholiją, negąsdina net ir ne paties drąsiausio bei šiurpių, dramatiškų ir tragiškų istorijų nemėgstančio skaitytojo. Suveikia sveiko proto ir istorijos distancija: skaitytojas gali tik stebėtis, bet neįsijausti, nes tai niekaip nesusiję su jo patirtimi. Bet masina, kelia smalsumą. Ypač istorinis lygmuo.
Nors, kaip minėjau, autorius pabrėžia, kad romano tema nėra Estija, būtent Estija yra veiksmo laukas ir naivu būtų manyti, kad tarptautinei bendruomenei rašantis estas nepasinaudos galimybe prisidėti prie palankaus tėvynės įvaizdžio. Taip, tuo metu Estija tėra Švedijos provincija su sunkiai išvažiuojamais keliais ir prastais užeigos namais, bet, kaip teigia švedas Laurentijus, tai būdinga visai Švedijai. Užsienyje studijavusį jaunuolį stebina Tartu universiteto lygis: paskaitas skaito žymūs profesoriai, vienas iš jų – Svenas Dimbergas, pirmasis pasaulyje pradėjęs skaityti paskaitas, paremtas tuo metu revoliucine Newtono teorija. Nors Laurentijus vyko į Tartu kaip į gūdžią provinciją, apsigyvenus „paaiškėjo, kad Dimbergas skaito Niutoną ir Boilį, studentai stato operą. Galima įtarti, kad ir muzika sukurta vietinių ar bent jau kaimyninių šalių kompozitorių, bet jie tikrai nenusileidžia anglams“ (p. 122). Ir – ko visiškai nesitiki – mieste aptinka užeigą, kur gauna tikros kavos, kaip ir Olandijoje.
Čia verta paminėti (romane to nėra), kad prie Tartu universiteto įkūrimo ištakų stovėjo Steponas Batoras. Tartu universitetas įkurtas pusšimčiu metų vėliau negu Vilniaus. Kaip ir Vilniaus, Tartu universitetas kilo iš jėzuitų gimnazijos, kurią 1583 m. įsteigė Steponas Batoras, – tuo metu Livonija dar priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Septyniolikto amžiaus pradžioje Livoniją perima Švedija, ir universiteto Tartu mieste steigimo nuopelnai tenka Švedijos karaliui. Tai buvo antras Švedijos karalystėje įkurtas universitetas po Upsalos. Paskutiniais XVII a. metais jis buvo iškeltas į Pernu – tokia nuojauta sklando ir romane, – o po dešimtmečio, Šiaurės karo metu, ir ilgam uždarytas.
Taigi romanas sužadino smalsumą bent paviršutiniškai patyrinėti Tartu istoriją. Tikėtina, panašių tikslų – pristatyti ne tik literatūrą, bet ir pačias šalis – siekia ES remiamas vertimų projektas „Keliautojai laiku“. „Melancholija“ yra vienas iš aštuonių šio projekto kūrinių, jau ketvirtas lietuvių kalba. Prasminga iniciatyva, estetiškas ir aiškus projekto interneto puslapis lietuvių kalba, beje, jame patariama prieš neriant į „Melancholiją“ paskaityti autoriaus komentarus knygos pabaigoje. Tikrai verta, net jei manote, kad kūrinys gyvena atskirą gyvenimą ir ne taip svarbu, ką norėjo į jį sudėti kūrėjas, – svarbu, ką knyga pasakys asmeniškai skaitytojui. Rašytojo paaiškinimai padeda geriau suprasti giliąją romano idėją. Nors ir be to pasakojimas įdomus ir vertas skaitytojo kelionės į XVII a. Estiją.
