Literatūra
Jeigu „Nerimo knyga“ virstų dramos kūriniu
2020-ieji buvo išties dosnūs žymaus portugalų autoriaus Fernando Pessoa (1888–1935) literatūros gerbėjams Lietuvoje. Knygų mugėje pristatytas reikšmingiausias rašytojo veikalas „Nerimo knyga“, o lapkričio mėnesį pasirodė kūrinys teatrui – vieno paveikslo statiška drama „Jūreivis“. Abu juos išleido „Odilė“, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis. Norisi pasidžiaugti, kad už „Nerimo knygos“ vertimą jam paskirta Metų vertėjo krėslo premija. Pjesė „Jūreivis“ –…
(Nepa)rašytieji Flaubert’o romanai
Jei kadainykštis Gustaveʼo Flaubertʼo noras prasmegti užmarštin būtų išsipildęs, labai mažai ką turėtume apie jį pasakyti. 1851 m. jam buvo trisdešimt, gyveno jis su vaidinga motina ir spintele, prigrūsta užrašų užrašėlių, rašliavos ir jaunystės kūrinių.
Stilius
EINANT ŠARNELĖS TAKU…
Baltas
Poezijos vertimai
Kur buvo gera dirbti (3)
Kaptarūnai verti atskiro pasakojimo, kuris apimtų politinius, tautinius, socialinius, žmogiškų santykių, gamtovaizdžio specifikos ir kitus klausimus. Tai vieta, kur nekyla konfliktai tautiniu pagrindu, kur skirtingi žmonės, gerai pažindami vienas kitą, išpažindami skirtingą tikėjimą arba būdami visiškai niekuo netikintys, pakenčia vieni kitus, toleruoja. Jau nejauni būdami ir suvokdami, kad kiekvienam galų gale teks būti nulydėtam į Šalčininkų kapines (taip, ten…
Begonijos
Pradėkime nuo to, kad balkone mama augindavo begonijas. Greičiausiai tai buvo puošniosios begonijos, arba vadinamieji „ledinukai“ (Begonia semperflorens). O balkonai mūsų, šešiamečių ar septynmečių, pasaulio sistemoje buvo bemaž sakralios vietos. Pirmiausia tai buvo virš žemės pakeltos erdvės, kuriose vienu metu buvo ir baugu, ir jauku.
Rondo
Šitam keturkampy, rašo jis, tarp tų lentų ji mane pagimdė. Kojomis į priekį. Štai apie ką aš tuo metu pagalvojau. Antklodė buvo atklota, paklodė nešvari. Matėsi gulėjusio kūno įdubimai. Ant pagalvės – kraujo pėdsakai. Kraujo iš nosies likučiai tikriausiai, susimaišę su sudžiūvusiu sekretu. Buvau, rašo jis, priverstas kovoti su atsiradusiu pasišlykštėjimu, kuris, atrodo, darėsi stipresnis už meilę motinai. Su pasibjaurėjimu. Su antipatija, kurią jis tik didelėmis pastangomis galėjęs nuslėpti nuo motinos. Oras buvęs troškus. Slegiantis ir alsus. Pritvinkęs vaistų kvapo.
Iš mano muziejaus archyvų
Kažkada seniai, labai seniai, kai Lietuvos žemėje Vytautas Landsbergis dar nebuvo išradęs Sąjūdžio, sėdėjome su Vytautu, bet kitu, prie butelio kažkurio ir sprendėme pasaulinius reikalus. Pašnekovas, visados tikėjęs spausdinto žodžio galia, mane įtikinėjo vidinės partinės demokratijos ateitimi… ar kažkaip panašiai; aš, jokia ateitimi netikintis užkietėjęs cinikas ir skeptikas, pro langą matydamas tiktai pilką cepelinų spalvos dangų, neatsakingai, šiaip sau,…
