Literatūra

KALMEN ZINGMAN

Ant sraigtinių laiptų

Berenice Abbott. Jeano Cocteau rankos. 1927

Tylėdami pereina tiltą. Miškas vilioja, apačioje į du vakaro svečius žiūri sraigtiniai laiptai, nuo viršaus – vingiuoti Vasiluvės takeliai ir keleliai. Apsikabinę, sunėrę rankas už nugarų, jiedu išdidžiai žengia laiptais. Valandėlę sustoja ir stebi miestą: kaip jis tįso pavargęs, juosiamas kranto ir upės, tie glosto jo ūžesį, o žmonės, žmogeliūkščiai, atrodo kaip maži juodi vabalėliai. Vėlyvi svečiai kopia vis aukščiau ir aukščiau. Naktis gilėja, užsižiebia žvaigždės, sumėlynuoja Nemunas.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (22)

Viena iš tų, kam nespėjau pasakyti, kad esu dėkinga už patirtą jautrumą, įsiklausymą ir supratimą, buvo Laimė Gabrielė Lukošiūnienė, neseniai mus palikusi, ligos nukankinta ir, kaip dabar, kovido metais, dažniausiai būna, net nepalydėta į naują jos poilsio vietą…

Toni Morrison: „Man labai svarbu, kad mano kūryba būtų afroamerikietiška“

Spiričiueliai, gospelas ir bliuzas buvo vienas iš atsakų į vergiją – išreiškė koduotą troškimą ištrūkti vadinamuoju „požeminiu geležinkeliu“.

ELIAS CANETTI

Žmogaus provincija. 1942–1972 metų užrašai

Jis sudegino visas savo knygas ir kaip atsiskyrėlis pasitraukė į viešąją biblioteką.
Rūke pavidalai yra kaip žodžiai. Bet kas, išniręs iš rūko, sujaudina mane lyg naujas žodis.
Meilės laiškas iš Švedijos. Strindbergas ant pašto ženklų.
EGLĖ FRANK

Vario širdelė uždraustame įeiti kambary

Tą vasarą ilgokai viešėjau Veisiejuose, Sigito gimtinėje. Buvo neseniai gimęs mano brolis, o Uršulei – jau šeši mėnesiai, tad tėvai sakė, kad važiuočiau padėti tetai Gražinai prižiūrėti pusseserės.

MONIKA STAUGAITYTĖ

Apie atmintį ir akivarus

Kai kalbamės, kantriai nuolat kartoju jam tuos pačius dalykus, mūsų pokalbiai pilni aidėjimo ir tuštumos. Nuo to laiko, kai jis pradėjo sirgti, iš galvos negaliu išmesti šeštoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką skaitytos Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ištraukos.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Poezija, užgimstanti iš klausimo

  Gražiai išleistas, dailininkės Deimantės Rybakovienės sidabriniu žvilgesiu ir Antikos kūrinių vaizdais papuoštas naujasis Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys „Korijantys veidrodžiai“ liudija neišsenkantį atspindžių grožį. Atspindžių, veidrodžio motyvai, vis išnyrantys poeto kūryboje, neretai pasitelkiami ne tik literatūroje, bet ir filosofiniuose diskursuose, tad, atsižvelgdamas į veidrodžio daugiaprasmiškumą, autorius nepaliauja kurti įstabios poezijos, kurią, galima sakyti, išprovokuoja poetui-mąstytojui nerimą keliantis klausimas apie atspindžius…

RASA KUTKAITĖ

Eilės

kambariai nesiskiria nuo savaičių
metų laikai nuo sienų jos trupa
skilinėja gyvesnės už žmones
jos gimdo vaikus švenčia šventes
kurių nėra kalendoriuje
IRENA VYŠNIAUSKAITĖ

Eilės

Išlyk, lietau, eilėraštį. Sustiręs
Sekmadienis po liepa sėdi. Nejauku,
Lyg būtum valtimi iš kito kranto atsiyręs
Ne pas savus. Ne kvepiant laužui. Ne laiku.
GEDIMINAS MARTIŠIUS

Tai, gulbele, dabar pasakyk…

Tyliai šlama kažkas ąžuolų
šakose, kur gyvena seni,
samanoti laikų užmirštų
neužmiršta Čiurlionio laiškų.