Literatūra
Mentas inteligentas
Nesu tikras, kame buvo problema. Tikrai stengėmės nepakliūti policijai – šeštadienį specialiai anksčiau atsikėlėm. Postų nesutikom nei išvažiuodami iš Vilniaus, nei prie Pabradės. Mane buvo apėmęs malonus jaudulys – aš realiai dariau kažką nelegalaus, o ir šiaip mudu pirmą kartą nuo lapkričio išvažiavom iš miesto. Vingiavom laukais ir miškais, pro rytinį rūką, visokius kaimus ir degalines – laisvę jaučiau…
Difuzija
Prabundu pusę keturių ir negaliu užmigti. Nei naktis, nei rytas. Nei keltis, nei kankintis. Už lango kieme kažkas įkyriai grikši tarsi netepti vyriai. Guliu, laukiu. Tačiau smalsumas nugali. Užsimetu chalatą, tipenu į balkoną ir… negaliu patikėti – apačioje, vaikų darželio teritorijoje, supasi mergaitė. Ne paauglė kokia, o ketverių penkerių metų vaikas! O Viešpatėliau…
Nosis
Ikeno gyventojai sakydavo, kad visa laimė, jog Dzenčis pasirinko vienuolio kelią. Girdi, su tokia nosimi jam nebūtų pavykę rasti žmonos. Buvo netgi tikinančių, kad tai dėl savo nosies jis atsisakė pasaulietiško gyvenimo. Tačiau Dzenčis manė, kad tapus vienuoliu keblumų dėl nosies jam nė kiek nesumažėjo. Jo savigarba buvo per daug jautri, kad priklausytų nuo tokio praktinio rezultato kaip vedybos. Jis nusprendė ieškoti ir aktyvių, ir pasyvių būdų savo pažeistai savigarbai susigrąžinti.
Kosmėjos ir kosmosas Bileišiuose
Šis rašinėlis galėtų vadintis ir „Basa profesorė“: iki pat rudens maudosi Rašų ežere, ravi daržą, verda košę ir uogienę, skina pupas, tėvo dalgiu (!) šienauja kasmet sodyboje suvešinčią žolę, kontempliuoja ant suoliuko rytų pusėje. Daujotytė savo knyga patvirtina, kad kraštovaizdžio poetika galima dalyvavimu, įsibuvimu, sutaptimi, o ne aprašymu.
Žvelgiant nuo lapo briaunos
E. Drungytės „Kalnas ir miestas“ – išraiškinga knyga apie įsiprasminimą išgyvenant tarpines būsenas, apie atskirų būties dedamųjų sutalpinimą individo jausenoje. Dekonstruojant reiškinių prigimtines savybes, neslepiant emocijos ieškoma išeities, siauro ir vingiuoto takelio į harmonijos kampelį, kuriame nors trumpam atlėgtų egzistencijos slėgis.
Kur buvo gera dirbti (1)
Didžiąją gyvenimo dalį intuityviai ieškojau vietos, kur būtų gera būti ir dirbti. Pradžioj pakako stalo savo kambaryje, kuris man atiteko mūsų šeimai sumažėjus. Jis buvo nemažas, aukštom lubom, kaip ir visi vadinamuosiuose Mokslininkų namuose, su dideliu dvivėriu langu, pro kurį iš penkto aukšto galėjai matyti energingai tekančią Nerį, Šv. Rapolo bažnyčią ir Šv. Jokūbo bažnyčios gan rūsčią vakarinę dalį,…
Jaunystė
T. S. Eliotas dirbo banke. Volisas Stivensas ir Francas Kafka dirbo draudimo bendrovėse. Eliotas, Stivensas ir Kafka kiekvienas savotiškai kentėjo ne mažiau nei Po ar Rembo. Nėra nieko negarbingo pasirinkime sekti Elioto, Stivenso ir Kafkos pėdomis. Jis renkasi dėvėti juodą kostiumą, taip kaip dėvėjo jie, dėvėti jį lyg degančius marškinius, nieko neišnaudoti, nieko nemulkinti, sumokėti savo kainą.
Eilės
Eilėraščių remontas
Ajerai
Kas gali būti geriau už šviežią, švelnų, dykai ir dar rojaus prieangiuose randamą maistą. Kas tie rojaus prieangiai vaikui? Vanduo, skaidrus vanduo, dar sykį – pursluojantis vanduo po atviru dangumi. Vanduo, kuris kelia į viršų kūną ir sielą, jei tik žinai, kaip jam, vandeniui, padėti tai padaryti.
