Baltas
Sonetų vainikas
1
Fulgora frango – Tavo, Dieve, pirštas,
Įsupęs varpą, tramdantį liepsnas.
Bet mes tik žaidėme. Iš kur tas TAVO nirštas?
Tik dovanas dalijomės tas Prometėjo, ugnines…
Tarsi vaikai nuogi mes gėrėm meilę,
Baltais žiedais dabinome stygas,
Kuriom išbrązgindavom netektis, apgaules,
Kol mūs pačių naivumas surišo mums rankas.
Nuvyto mūsų gėlės. Apanglėjo
Balti žiedai, baltų stočių šviesa…
Gyvenimas, – nematėm, kaip, – išėjo,
Teliko pėda, lietuj įminta…
Nejaugi visa – vaikiški sapnai,
Grūmojantys žaibams, kur mezgasi karai…
2
Grūmodamas žaibams, kur mezgasi karai,
Tarytum Otonas II tūkstantmečio slenksty
Jis svaidė žvilgsnių žaibus šitaip atvirai,
Kad pelenais subirdavom. Per naktį
Brisdavom, kaip brendama per pelkę
Žvėrių takais, skenduolių stebimi,
Nakties užuolaidą nelaimintieji atitraukę,
Gyvybę vagia dumblo akimi…
Vis bėgam – užminuotos mūsų dienos,
Bet vis dar tikime buveine prie Dangaus…
Ramunės baltos ten… Auksinės mėnesienos
Ir durys atviros pasiilgusiems žmogaus,
Kurs duoną sėja, žydėdamas linais,
Bet kartuvėmis žaisdamas, pabūklais ir kitais mirties žaislais.
3
Ten kartuvės, pabūklai ir kiti mirties žaislai,
Bet ar tik žaidėme, kai leidome „Vienybę“, „Skardą“?..
Kai steigėm mokyklas?.. Laukai žydėjo mėlynai
Toj žemėje, kurios nebuvo vardo.
Kai kūrėm bendrą kalbą iš pabirų dainų,
Vis dygusių ir ošusių iš kapo… Ak, vivos plango!
Gyvybės mirusių išlaisvino prasmes, įgalino žodžiu…
Iš kur ta gyvastis? Iš balto lapo
Ar mėlynų šilų Čiurlionio muzika atšniokštusių?
Iš LDK? Žečpospolitos? LTSR kantrybės įšalo erdvėj?
Mes siekiamybių abėcėlę pasirinkome riboženkliu
Ir žodžių išnaras išsaugojom laikų dermėj…
Mortuos voco… Kantrybė, net žemėm užpilta, nemiršta.
Fulgora frango – Tavo, Dieve, nirštas.
4
Fulgora frango – Tavo, Dieve, nirštas,
Kam mokėmės tikėjimą susistyguot protu.
Dar Pjeras Abelaras logikos mus mokė,
Dabar gyvenimą vis košiam per save. Šiukštu
Tuos biblinius medžius, tą pažinimą drausti,
Mes skinsime vaisius, pražydinsim uolas
Ir, balansuodami ant aštriabriaunių ašmenų skustuvo,
Išmesim laiko nuoplaišas, regresijas visas.
Bet vis svyruojame. Būtis ir beprasmybė –
Tas vaisiaus perteklius, aistrų liepsna
Vis gildo mūs ieškojimus. Žmogus, o ne dievybė…
Karalius, o ne Dievas… Prarasta
Ar atrasta ta padermė savaime?
Mes išsinėrėm iš vaikystės baimių.
5
Kai išsinėrėm iš vaikystės baimių, –
Tiksliau, iš jų išspyrė alkis ir aistra, –
Linksniavome žodžius nesutarimų,
Laipsniavom būdvardžius, bet visada
Pristigdavom aukščiausio laipsnio,
Į baltą dieną rašydami baltai…
Vis braukė mūs žodžius pilka tuštybė,
Šypsodama lyg vaikas nekaltai…
Bet šiaurės vėjai šluoja baltą dangų,
Putoja karštas kraujas po tyla,
Kurią užšaldėme… Gal brolis tiesia ranką,
Tarsi Ruduo Auksinis gęstančia šviesa…
Čia šitiek visko, nors žvilgsniu atriek…
Ieškosim kito, – gal ne Dievo, – bet vis tiek.
6
Ieškosim kito kelio, – gal ne Dievo, – bet vis tiek
Ištrykšime baltais upokšniais.
Tu gersi mano žodį… Gal šiek tiek
Apgirsi? Ir juokas smigs ledokšniais,
Bet mes fantastiką skaitysim pramoninę
Ir muziką vilkėsim pramoginę,
Ir, atsiplėšę tuščią piniginę,
Į ją supilsim mėnesieną krištolinę.
Paskui stiklinę užsiversime lig dugno,
Ak, ne kartybės, tik – gaivaus vandens,
Kuriam ištirpę amžių metronomai
Nuo aidinčio pavasario lig kurstančio rudens.
Ne, nekalbėkim banalybių apie laimę.
Eksperimentas užburia savaime.
7
Eksperimentas užburia savaime,
Todėl išrenkime save iš odos šiurpulių.
Neverta pasikliauti baime,
Kai gundome save nauju keliu.
Išrenkime save iš rankų, kojų,
Susigrąžinkime pelekus ir sparnus…
Koks skirtumas: kvėpuoju, nekvėpuoju?..
Išvirskime į oksimoronus,
Ištvinusius susikurtam danguj,
Kur nėr mirties – tik baltas meilės laikas.
Suvystytas į drobulę sapnų,
Kuriems nerūpi atmintis ar saikas.
Ir renkamės pavidalus ilgai,
Teskrenda žuvys ir žirgai.
Naglio Granicko piešinys
8
Ir skrenda žuvys ir žirgai… Ne tiek
Prasmių, tikslų jie ieško,
Kiek džiaugiasi savim savu laiku,
Kuris nei temo, neigi brėško,
Tik per tave būtis tekėjo suprasta,
Įvardyta: saga, dantis, kepurė…
Ogi undinės, aitvarai, dangaus mana –
Anapus proto pagavaus. Kas turi
Išburt tave iš UŽ TAVĘS,
Atkast esmes ir galimybes?..
Neskauda meilės, tik kažkas
Subrauko jausmo tikimybes.
Ne taip, žinia, dainoj dainuota.
Čia brolių Liumjerų sustyguota.
9
Čia brolių Liumjerų sustyguota –
Ir Žemė atsidurs galaktikos centre,
Visa tokia graži – žalsvai melsvai spalvota,
Bet Nostradamo nulinksniuota. Pragare
Susimaišys septyni dangūs
Ir dešimt karalysčių užburtų…
Ir žvelgs Pasaulio Pabaiga į langus.
Apsikabinę verksime visi kartu…
„Al Kaida“ ir kovidas, dragūnai,
Islamic, North Atlantic, „Hezbollah“…
Visi visų šalių (šalikelių) saugumai –
Tik drobė ant baltosios sienos Sename Dvare
Sūpuojas elegantiškai lėtai…
Balta erdvė, figūrų judesiai…
10
Balta erdvė, figūrų judesiai, –
Nors kraustykis iš proto…
Bobelių apkalbos, tas šaršalas, tie šnabždesiai
Ir duona valdiška, sprangi. Akuotai,
Sulipę nuoskaudos, kančių pluta –
Tai vis istorijos iš josios šokio,
Kurs nesibaigia niekur niekada,
Fantazijų gašlumas ir šventosios moto.
Ji niekad neverkia, tik skrenda virš lėkščių,
Lėkštų blevyzgų ir putotų taurių,
Vaivorykštės jai krenta ant pečių…
Prieš aušrą ji užsimuša. Iš naujo.
Nes šiam gyvenime juk viskas sunormuota,
Net balerinos koja deformuota.
11
It balerina koja deformuota
Ji žaidžia geležinkeliais ir traukiniais.
Šviesa nubėga jos nugarkauliu… Lakuotos
Veido freskos trupa… Audiniais,
Tiksliau, plokštumomis, lipdytom amžinybės,
Išgrynintom lyg valiuta sena,
Jos veido bruožais baisisi žaltvykslės,
Net musė Dievo rankoj, pagauta
Banalų ramų rytą – viskas dar tiksėjo,
Siūbavo amplitudėm įprastom –
Tada Mirtis priėjo (tas pas de deux ant vėjo…)
Ir traukinys, sušvitęs gęstančiom šviesom,
Sucypęs tarytum nesuderinti vargonai – taip kurčiai –
Vis brėžė kryčio lanką… Švieselės lyg migruojantys vabzdžiai…
12
Vis brėžias lankas… Lyg migruojantys vabzdžiai
Smaragdiniais kūneliais gyvybes atnašauja.
Ir netikėtai atsitinka tai,
Ko joks žiniuonis nebepranašauja.
Gyvenimas ištinka taip ūmai –
Tas džiaugsmo mirksnis, alpus sopulys…
O vaikas žiogą gaudo, juokiasi skambiai…
Toksai saldus laukinis gyvybės svaigulys…
Tik kelias ne į ten, vaikai, vingiuoja,
Ir lietūs lyja ne į mus – nuo mūs.
Ne mes eiles rimuojam – mus rimuoja,
Vis laukdamas, kas ilgesį užpūs.
Naivuoliai tikimės, kad – ne, ne kitas – Dievas ausin sududens:
Mirgės čia erdvės. Liepsnos gyvybė, ne rusens.
13
Čia mirga erdvės… Liepsnos gyvybė, ne rusens
Tame ledynų aukšty, kur keltuvas neša
Lyg pterodaktilis iš mirusio rudens,
Pametęs DNR fosilijoj, o meilės lašą
Pasėjęs tam keistam besparniam paukščiui,
Iš žodžių nusipynusiam sau aukštį.
Pamokymus apmąstęs, bet atmetęs, baugščiai
Jis knygų išskečia lapus, vaizduoja paukštį.
Nesusizgrimbantį net lest, taupyt jėgas,
Vien žodžių keliantį savy audras,
Užrašiusį gyvybės palikimą vėjams,
Ir akmeniu žemyn? Žodžiu juk įtikėjęs
Auksinio lapo mirgesiu alsuosi lig rudens.
Dangus išliejo tavo formą iš vandens.
14
Dangus išliejo tavo formą iš vandens
Ir abėcėlę sumetė kaip kaulus,
Tas fz ir fž, ir cė, ir eš raides,
Simfonijon sumazgė kraują. Sanctus.
Taip. Šventas šventas tasai baltas lapas,
Tarsi darbastalis po Dievo pirštais.
Taip. Kažin kur horizonte gėlėm jau apkaišytas kapas
Ir mokymasis mirti taip, kaip žodis miršta.
Vis trupindamas galūnes, o švokščiamuosius
Pakeisdamas apsireiškimais ir duobėtom pauzėm.
Dar filosofiniais objektų nubudimais,
Sapnais ir priesapniais, ir posapniais – šitų daugiausia.
Tikrai medėjanti geležtė. Ji nemiršta.
Fulgora frango – Tavo, Dieve, pirštas.
15
Fulgora frango – Tavo, Dieve, pirštas,
Grūmojantis žaibams, kur mezgasi karai,
Kur kartuvės, pabūklai, kiti mirties žaislai.
Fulgora frango – Tavo, Dieve, nirštas,
Kad, išsinėrę iš vaikystės baimių,
Ieškosim kito, – gal ne Dievo, – bet vis tiek
Eksperimentas užburia savaime…
Ir skrenda žuvys ir žirgai… Ne tiek
Čia brolių Liumjerų sustyguota
Balta erdvė, figūrų judesiai…
Ir balerina koja deformuota
Vis brėžia lanką… Lyg migruojantys vabzdžiai
Čia mirga erdvės… Liepsnos gyvybė, ne rusens…
Dangus išliejo tavo formą iš vandens.
(Vivos voco, mortuos plango, fulgora frango – „Gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apverkiu, žaibus išsklaidau“ – nuo viduramžių įprastas užrašas ant bažnyčių varpų.)
