JACQUES PRÉVERT

Poezijos vertimai

 

JACQUES PRÉVERT 

(1900–1977)

 

Kraujo daina

 

Pasaulyje telkšo kraujo klanai bekraščiai

kur tas pralietas kraujas dingsta

ar žemė jį plempia ir svaigsta

tuomet ta girtuoklystė keista

sumani… nuobodi… tokia

Žemė nė kiek neapsvaigusi ne

žemė keliauja tiesia žingine

ji be atvangos stumia savo ratus savo keturis metų laikus

lietus… sniegas…

kruša… oras gražus…

ji blaivininkė
vos kai kada žemė sau leidžia išspjaut

vulkaną mažą nenaudėlį

Žemė juk sukas

sukas su savo medžiais… su savo sodais… su savo namais…

sukas su savo bekraščiais kraujo klanais

o visi gyvi padarai sukas su ja ir srūva kraujais…

Žemei vis vien

ji keliauja o visi gyvi padarai staugte staugia

 

Žemei vis vien

ji keliauja

ji vis sukas

o kraujas vis teka…

Kur tas pralietas kraujas dingsta

kraujas žudynių… kraujas karų…

kraujas vargų…

kraujas kalėjimuose kankintų…

kraujas vaikų, tėčio ir mamos, be sąžinės muštų…

Ir kraujas iš varguolių lūšnose kaktų…

ir kraujas stogdengio

kai stogdengys paslysta ir nukrenta nuo stogo

O kraujas tekąs ir besiliejąs čiurkšlėmis

kai gimsta kūdikis… naujagimis…

motina šaukia… vaikas verkia…

kraujas teka… žemė sukas

žemė vis sukas

o kraujas vis teka

Kur tas pralietas kraujas dingsta

kraujas sumuštų… pažemintų…

savižudžių… sušaudytų… nuteistų…

ir kraujas tų kurie miršta šiaip… atsitiktinai

Eina gyvasis gatve

su savo kūnu ir krauju

staiga jis miršta

jo kraujas išsilieja

gyvieji surenka kraują

išneša kūną

bet kraujas užsispyręs

ir ten kur gulėjo mirusysis

jau įsigėrė įjuodęs

sukrešėjusio kraujo pėdsakas…

 

gyvenimo rūdys kūnų rūdys

kraujas rūgsta lyg pienas

lyg pienas kai jis sukas

kai jis sukas kaip žemė

kaip žemė kuri sukas

su savo pienu… su savo karvėmis…

su savo gyvaisiais… su savo mirusiaisiais…

žemė sukas su savo medžiais… su savo gyvaisiais… su savo namais…

žemė sukas su vestuvėmis…

laidotuvėmis…

su kriauklėmis moliuskų…

kariuomenių pulkais…

žemė sukas ir sukas

su savo bekraštėmis kraujo upėmis.

 

 

 

Kur einu, iš kur ateinu

 

Kur einu, iš kur ateinu.

Kodėl aš šlapia.

Nagi akivaizdu.

Juk lyja.

Lietus tai lietus,

Einu po lietumi, o paskui.

O paskui – nieko.

Eikite savo keliu,

Kaip aš einu savuoju.

Man patinka po purvą braidyti.

Lietus mane prajuokina,

Juokiuos aš iš visko visko visko.

Jei lengvai susigraudinate,

Verčiau jau grįžkite namo.

Verkite ir gailėkitės savęs,

O mane palikite.

Palikite, palikite, palikite, palikite.

Nenoriu girdėti jūsų balso aido,

Eikite savo keliu,

Kaip aš einu savuoju.

Mylėjau vienintelį žmogų,

bet jūs jį nužudėt,

mušėt lazdom ir trypėt…

kol jam galą padarėt.

Mačiau, kaip teka jo kraujas,

teka upelin,

teka upeliu.

Eikite savo keliu,

kaip aš einu savuoju.

Žmogus, kurį mylėjau,

krito veidu į purvą, gyvybę prarado.

Ak, kaip galėčiau jūsų nekęsti,

nekęsti jūsų be proto… be proto… be proto.

Gailitės manęs,

jūs man tokie geri,

net tokie labai geri, patikėkit manimi.

Jūs geri… geri, kaip žiurkei geras šuo ją sugavęs…

bet vieną dieną… diena ateis, kai ta žiurkė iššieps jumssavo dantis…

Eikite savo keliu, gerieji žmonės… žmonės geradariai.

 

 

 

Paskutiniai sakramentai

 

Vargo plačiuos vandenuos jis skendi

Vanduo plūsta

Skurdaus jo kambario sienomis

Išblyškęs apleistas ir pasmerktas myriop

Paliegėlis

Šešėly naktinės lempelės

Vėjo šokinamos ir sūpuojamos

Šlapios sienos kampe

Išvysta

Gyvą ir nuostabią šviesą

Mylinčių akių palaimingą liepsną

Ir jis girdi

Labai aiškiai girdi

Šį pasaulį palikdamas

Spengiančioje miruolio kambario tyloje

Pačius švelniausius sugrįžusios meilės žodžius

Tariamus tikru taip mylėtos moters balsu

Ir akimirką kambarys spindi

Kaip net rūmai niekada nespindėjo

Gaisras

 

Šaukia kaimynai

Jie atskuba

Bet nieko neranda

Nieko tik vienišą žmogų

Purvinuos pataluos

O jis šypsos

Jam nė motais žiemos vėjas

Kambarin besiveržiantis

Pro plytelių

Įskilusių dėl skurdo ir laiko

Plyšius.

 

 

 

Krikštas danguje

 

Šią gatvę

 

kadais ją vadino

Liuksemburgo gatve

 

nes toks sodas buvo

 

Ginemerio gatve

šiandien vadina ją

 

nes toks pilotas

žuvo kare

 

Vis dėlto

 

ši gatvė

 

juk gatvė ta pati

 

juk sodas tas pats

 

vis dar tas pats

Liuksemburgas

 

Su terasomis… baseinais… statulomis

 

Tame sode medžiai

 

medžiai gyvi

 

Tame sode paukščiai

 

paukščiai gyvi

 

Tame sode vaikai

 

visi vaikai gyvi

 

Kiekvienas savęs klausia

 

klausia išties

 

ką čia tas pilotas beveikiąs po mirties.

Meteoras*

 

Tarp drausmės įstaigos grotų

apelsinas

žaibu

įskrido ir

akmeniu

išvietės kriauklėn įkrito

O kalinys

visas šūdu aptėkštas

ekstazėje tirpsta

visas džiaugsmu nušvitęs

Ji manęs nepamiršo

Aš dar vis jos širdy.

 

 

* Vertėja skiria šį tekstą šviesaus atminimo Mildai Bliumenzonienei, kalinių globėjai.

 

 

 

Gegužės mėnesio daina

 

Asilą karalių ir mane

Rytoj mirtis ištiks

Asilas mirs iš alkio

Karalius ‒ iš nuobodulio

O aš ‒ iš meilės

 

Dienų skalūne

Kreidinis pirštas

Mūsų vardus išrašo

O vėjas tuopose

Juos šnabžda

 

Asilas

Karalius

Žmogus

Saulė juodu šifonu

Štai ištrina mūsų vardus

 

Gėlas vanduo iš žolynų

Smėlis iš smėlynų

Rožė iš raudonų rožynų

Kelias iš juo keliaujančių pradinukų

 

Asilą karalių ir mane

Rytoj mirtis ištiks

Asilas mirs iš alkio

Karalius ‒ iš nuobodulio

O aš ‒ iš meilės

Gegužės mėnesį tai nutiks

 

Gyvenimas yra vyšnia

Mirtis – jos kauliukas

O meilė – visas vyšnios medis.

 

 

 

Paprasta kaip labas

 

Meilė ryški kaip diena

meilė paprasta kaip labas

meilė nuoga kaip ranka

tokia tavo ir mano meilė

kam posmuot apie didžiąją meilę

kam suokt apie didingą gyvenimą?

Mūsų meilei gera gyventi

ir jai to pakanka.

 

Meilė yra labai laiminga išties

ir net šiek tiek pernelyg… galbūt

ir kai užtrenkiam jai duris

ji taikos įsmukti pro langą.

 

Jei mūsų meilė išeit panorėtų

iš kailio išsinertumėm kad ji nepabėgtų

koks be jos mūsų gyvenimas būtų

lėtas valsas be muzikos

niekada nesijuokiantis vaikas

niekieno neskaitomas romanas

mechanika nuobodi

be gyvybės nemeili!

 

 

 

Švelnus ir pavojingas meilės veidas

 

Švelnų ir pavojingą

meilės veidą išvydau

po dienos alsios vakarą vieną

Jis atrodęs nelyg strėlę

įtempęs šaulys

nelyg skambintojo

arfa vaizdinys

Žinau, kad nebežinau

Žinau, kad nieko nežinau

Visa, ką žinau:

jis sužeidė

mane strėle

o gal muzika

Visa, ką žinau:

jis mane sužeidė

sužeidė tiesiai į širdį

ir amžiams

Deginančia liepsnojančia

meilės žaizda.

 

 

 

Didinga ir raudona

 

Didinga ir raudona

Virš

Paryžiaus

Didžiųjų rūmų

Saulė žiemos spindi

Ir nyksta

Kaip ir ji mano širdis išnyks

O visas mano kraujas pasilies

Pasilies ieškoti tavęs

Mano meile

Mano groži

Jis tave ras

Ten kur esi

 

 

 

Matote, ką norite matyti

 

Nuoga mergina jūroje plaukia

Vyras barzdotas vandeniu eina

Kuris stebuklas gražiausias pats

Iš paskelbtų stebuklų katras?

 

 

Mano liūtuke

 

Mano liūtuke miela

Įdrėskei ir supykdei mane

krikščionių nelaisvėj palikau tave

Nors buvai man labai miela

Prašau atleidimo

mano liūtuke miela.

 

Vertė Monika Nemanytė

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.