KOSTAS POŠKUS

Iš mano muziejaus archyvų

 

Kažkada seniai, labai seniai, kai Lietuvos žemėje Vytautas Landsbergis dar nebuvo išradęs Sąjūdžio, sėdėjome su Vytautu, bet kitu, prie butelio kažkurio ir sprendėme pasaulinius reikalus. Pašnekovas, visados tikėjęs spausdinto žodžio galia, mane įtikinėjo vidinės partinės demokratijos ateitimi… ar kažkaip panašiai; aš, jokia ateitimi netikintis užkietėjęs cinikas ir skeptikas, pro langą matydamas tiktai pilką cepelinų spalvos dangų, neatsakingai, šiaip sau, kad tik netylėčiau, leptelėjau – darysiu kažką, ką, dar nežinau, kraštotyros muziejaus tema. O Mein Gott! Reikėjo man išsižioti, nes jis iš karto ėmė klausinėti – ką, kaip Siegfriedas Lenzas? Ne, nes šio rašytojo knygą esu seniai pamiršęs, o kartotis ar lygiuotis į ką nors nenoriu.

Praėjo daug metų ir rūšiuodamas senus popierius – vienus paskaitinėdamas, kitus iš karto mesdamas į židinį – prisiminiau cepelinų spalvos dangų.

Rūkų kupinomis dienomis įprasta lyginti tokią dangaus būklę su pelenais ar dar kuo nors, bet palyginimas su populiariausio lietuviško patiekalo spalva labiau vykęs, nes atitinka mūsų charakterį – lygų, vienodą ir dažniausiai nuobodų. Gaminant šį patiekalą, pilkas jo paviršius pagyvinamas spirgais, žalumynais. Taip ir mūsų nusistovėjusi būtis gyvinama ryškesnėmis, spalvingomis asmenybėmis, kurių nėra tiek gausu, nėra jos ir tokios spalvingos, todėl ryškinamos lyg maisto produktai sintetiniais dažikliais. Jų gamintojai ir vartotojai neblogai supranta, kad tai tik spalvos ir skonio imitacija, bet, apgaudinėdami save ir kitus, užsispyrę kartoja, kad gaminys atitinka geriausius ne tik europietiškus, bet ir viso pasaulio standartus. Lyginimasis su jais, standartais, noras juos pasiekti ir aplenkti būdingas visiems provincijos miesteliams*: išausti ilgiausią tautinę juostą, pasiūti didžiausią trispalvę, iškepti didžiausią tortą.

Žinome, kad gamtoje nėra juodos ar baltos spalvų, bet šalia grynų spalvų yra daugybė pilkos spalvos pustonių. Žmonių visuomenė taip pat nėra visai grynaspalvė, mėgstama apie ją sakyti, kad joje taip pat nėra visiškai juodų ar baltų, nėra angelų ar iki juodumo smaluotų velnių. Taip kalbant, tektų gėrio lašo kriterijus taikyti begalei niekšų ir nusikaltėlių, o apie juos visiškai nesinori kalbėti. Egzistuojantys pilkos atspalviai – nuo visiškai neutralių iki murzinų, nuo paspalvintų iki visiškai spalvotų. Nereikia manęs klaidingai suprasti – esu savo šalies ir tautos patriotas, tie persūdymai, labai dažnai priartėjantys prie visiško nusikalbėjimo, turi savito žavesio. Jų buvo ir yra visais laikais, kai kuriuos cituosiu iš deginamų popierių.

 

Pažymėjimas

 

Alytaus gamybinė kolūkių ir tarybinių ūkių valdyba pažymi, kad drg. Poškus Kostas, Adolfo s., dirba Alytaus mieste kovai su kolorado vabalu. Pažymėjimas duotas pristatyti Alytaus II vidurinės mokyklos direktoriui.

 

Augalų apsaugos direktorius

 

Nieko čia juokingo ir nebūtų, jeigu šis susirašinėjimas, vykęs 1964 metų vasarą, nebūtų susijęs su draugu, kuriam tebuvo keturiolika metų. Maniškė muziejaus samprata apima ne sumontuotus dinozaurų ir mamutų skeletus, ne surūdijusius ietigalius ar nublizgintus šarvų muliažus. Bus daugiau kalbama apie žmogiškuosius dinozaurus ir jų nuveiktus darbus. Ir čia pacituosiu 1966 metais laikraštyje „Komunistinis rytojus“ spausdintą eilėraštuką „Muziejus“:

 

Aplink tik stiklo vitrinos

Ir amžiais žymėtos senienos,

Čia laikas tarsi sustingo

Tarp nebylių salės sienų.

 

Mes ateinam ir vėl išeinam

Ir išsinešam brangų jausmą:

Kaip toli toli mes nuėjom

Per audringųjų amžių gausmą.

 

Petras Statuta

 

Tęsiant pasakojimą apie kovotoją su kolorado vabalu draugą K.   P.: jis seniai svajojo įsigyti turistinį dviratį „Charkov“, kuris anais laikais kainavo 78 rublius. Toks buvo daugelio dirbančiųjų mėnesio atlyginimas. Atsiradus progai, minėtas draugas ėmėsi kovoti su amerikoniškųjų imperialistų užneštaisiais (taip nedrąsiai teigė pačios taikingiausios šalies – TSRS propaganda) vabalais ir tą kovą tęsė iki paskutinės atostogų dienos. Pagal paskyrų orderius jis uždirbo virš trijų šimtų rublių, bet atėjus pinigų mokėjimo dienai paaiškėjo, kad atlyginimas sumažėjo iki dešimtadalio. Pikti liežuviai šnekėjo, kad dingusią sumą pasisavino pati aplinkos apsaugos pirmininkė. Vien tik pagrasinus (to užteko) aukščiausiąja instancija – Partijos komitetu, atlyginimas išaugo iki šimto rublių. Bet geriau mažiau negu nieko ir atėjo lemtingoji dviračio „Charkov“ pirkimo diena.

Anuomet gimtajame miestelyje tokiomis prekėmis nebuvo prekiaujama, todėl mūsų herojui teko važiuoti į Vilnių pas sesutę studentę. Kitą rytą pinigai buvo patikėti sesers globai ir abu dviračio pirkėjai iškeliavo į Kalvarijų turgų. Besidairant pirkinio, sesutė, smalsi iš prigimties, įlindo į žmonių spūstį pasigrožėti pardavinėjamomis spalvingomis papūgėlėmis. Grožis visados reikalauja aukų ir dviračiui skirti pinigai be ženklo išgaravo iš rankinės. Tokiais atvejais nepadeda jokie teisėtvarkos organai ir abipusiu susitarimu buvo nutarta tėvams nieko nesakyti, o kovotojas su kolorado vabalu mynė šimtą dešimt kilometrų link tėviškės. Skolai padengti sesutė įsidarbino Alma Mater laborante (kas jai vėliau padėjo tapti mokslininke). Mėlynasis „Charkov“ nugyveno ilgą ir spalvingą gyvenimą ir senatvėje buvo atiduotas Arūnui dviračio dalims. Anas niekšiukas to nepadarė ir dviratis atsidūrė muziejaus fonduose.

Kostas Poškus. Kanonas. 2021

Kostas Poškus. Kanonas. 2021

Pasaulyje tais 1964 metais vyko labai svarbūs jo ateičiai įvykiai – šaltasis karas, tikrasis karas Vietname ir daugelis mažesnių, jau primiršta kultūrinė revoliucija Kinijoje. Pastaroji lyg šlapia mazgote mostelėjo į snukį pačiai tikriausiai, vienintelei teisingai, kaip ji pati tvirtino, rusiškajai komunistinei sistemai. Tų metų lapkričio 22 dieną „Pravda“ išspausdino, o „Tiesa“ perspausdino iš Kinijos grįžusios Tarybų Sąjungos ir Kinijos draugystės draugijos delegacijos spaudos konferencijos medžiagą „Kodėl buvo nutrauktas vizitas?“ Citata: „…mūsų delegaciją lydėjo keli žmonės, pasakė Tarybų Sąjungos didvyris I. Kožaras. Jų elgesys įtikino, kad jie visiškai nebuvo suinteresuoti stiprinti Tarybų Sąjungos ir Kinijos tautų draugystę. […] Vienas iš jų išdrįso siaubingai teigti, kad Tarybų Sąjunga padariusi didelę žalą Kinijai. […] Kinų tauta negali pamiršti ir atleisti, kaip tarybinė liaudis negali pamiršti ir atleisti hitlerinių fašistų nusikaltimų. [...] Lyginti mus su hitlerine Vokietija buvo taip siaubinga, kad aš…“ Čia rašinio autorius gyvai mato dėl beveik prieš šešiasdešimt metų patirtos nuoskaudos įdiržusiais kagėbistų skruostais riedančias ašaras ir girdi sunkiai valdomą raudą.

Bet eikime į naujesnius laikus: po kelerių metų abi pusės ne juokais susikibo prie Amūro upės ir rusai gradu ir napalmu į Damanskio salą įsiveržusius broliškosios armijos karius paprasčiausiai išdegino. Praėjo daug metų, keitėsi kartos, keitėsi valstybių vardai, nors grobuoniška esmė išliko. Todėl pereisiu prie asmeniškesnių dalykų.

Įsitikinau, kad veiklos pobūdį reikia keisti maždaug kas dešimtmetį, nes vėliau pasiduodama rutinai, ir pakviestas su džiaugsmu nėriau į man iki tol nežinomus muziejininkystės vandenis. Buvo garsieji kupini nežinios persilaužimo metai ir naudojomės gana didele laisve. Šefas rytais nagrinėdavo verslo žinias, bent kartą per savaitę lydėdavo turistų grupes į kaimyninę Lenkiją parduoti ir pirkti. Į bendrus susibūrimus susirinkdavome, kai skirstydavo talonus frotiniams rankšluosčiams ar batams įsigyti. Kolektyvas buvo pats įvairiausias: į inventorines knygas įsikniaubusios seno tipo darbuotojos, buvo norinčių prastumti dieną, buvo ir besidominčių ir iki galvos skausmo besiginčijančių darbo klausimais. Gyvenome ir dirbome smagiai, iš šalies patirdavome pačių netikėčiausių įspūdžių. Į mokslininkus pretenduojantis E. netikėtai išlįsdavo iš už lango – jis labai pavyduliavo ūkvedžiui buvusios žmonos. Jo didžiausia svajonė buvo muziejaus, kuriame kitados dirbo, o vėliau dėl intrigų nebuvo priimtas, darbuotojams iškrėsti kokią kiaulystę. Dar vėliau įsitikinau, kad jis toks ne vienintelis, kad šioje terpėje egzistuoja ne vienas žinių monopolį besisavinantis, bet, matyt, gyvenime nesusitvarkantis žmogus.

Po kelerių metų pertraukos grįžęs dirbti puse etato radau išorinę tvarką darbe, bet darbuotojų santykius visiškai kitokius. Mane sutiko šilto veido, ne paties didžiausio ūgio, apkūnokas, plinkančia kakta vyriškis įgyta, o gal net įgimta geranoriška išraiška. Kalbėjo daug, lyg su senu pažįstamu – man nepažįstamas, bet tikriausiai su manimi bendravęs. Neprisiminiau aš jo. Lyg bandydamas įrodyti savo žinias, savo neeilinį protą, spaudinėdavo kompiuterio klavišus, keisdavo pokalbio temas, vaizdus ekrane. Taip. Jis domėjosi daug kuo, žinojo daug ką ir tomis žiniomis dalinosi su manimi. Nuobodulys stingdydavo mano žandikaulius besiklausant perpasakojamų tarpukario ulono atsiminimų, kaip tas raitas lydėdavo savo karininką pas mergas. Esu patriotiškas žmogus, bet manyje visų keikiamas Petras Cvirka romanu „Frank Kruk“ pasėjo negerą sėklą – jo idėjos ir personažai gyvi ir šiandien. Pavyzdžiui, kai apsivilkęs išvirkščiais kailiniais mokytojas vaidindavęs senovės lietuvį ir versdavęs ant sniego tris kryžiuočius vaidinančius ketvirtokus. Taigi, tokios istorinės interpretacijos nežavėjo niekados.

Šiaip jis ne tik geras žmogus, bet ir daug žinantis, smalsus. Netikėtai interneto džiunglėse aptikau, kad jis pavadintas „garsiausiu dailės žinovu“. Kas tai yra, jeigu aš, savo gyvenimą paskyręs šiai (dailės) veiklai, prisipažinsiu, nelaikau savęs jokiu žinovu? Kartais pagalvoju, kad viešo pripažinimo siekimas tėra kažkoks užgniaužtas kompleksas, kuris prasiveržia pačiomis netikėčiausiomis formomis. Kaip epizode, kai man tyliai lyg pelytei sėdint kabinete tarsi vėtra įsiveržė jis. Atgavęs kvapą, pylė monologą apie tai, kad iš anglų kalbos tobulinimosi kursų išėjo trenkęs durimis todėl, kad kažkas pasišaipė iš jo tarties: „Neleisiu šito! Visur privalau būti pirmas!“ Vargas žmonėms, kurie nori būti lyderiai, nori būti mylimi, bet tokie nėra ir nesupranta, kad aplinkiniams jie yra tuščia vieta. Ir visiškas vargas jų pavaldiniams, jeigu tokių turi. Visa žmonijos istorija tuo gyva, kad atskirais savo istorijos laikotarpiais turi maitintis plepalais, kad, pavyzdžiui, „…marksistas yra tik tas, kas, pripažindamas klasių kovą, pripažįsta proletariato diktatūrą“, bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku kalbėti ir klausyti apie daug iškentusios tautos likimą, apie iššūkius kovojant su pandemija ir pan. Yra daug lengvatikių ir naivuolių kvailinimo būdų, o kvailinimo tikslai išlieka panašūs.

Uždarydamas savo muziejaus vieną vitrinų, pacituosiu pamirštą, o daugeliui nežinomą lietuvių literatūros klasiką, Stalino premijos laureatą (jo veiklos sričių ir nuopelnų išvardinti neužtektų nė viso popieriaus lapo – komunistas pogrindininkas, saugumietis, partinis ir tarybinis veikėjas), parašiusį epopėjas „Kalvio Ignoto teisybė“, „Broliai“**. Citata apie literatūrinę kūrybą: „Neįmanoma žiūrėti į pasaulio reiškinius, į mūsų nūdienį ar vakarykštį gyvenimą be politinio aistringumo. Iš viso nėra neįdomių, nesvarbių, beverčių elementų mūsų dienose, yra tik mūsų nemokėjimas prieiti prie viso to, nemokėjimas susigaudyti ir pavaizduoti. O jis ateina su mokslu…“

Taigi, iki kito susitikimo.

 

 

 

* Lietuvoje didmiesčių kaip ir nėra.
** Tais laikais buvo teigiama, kad parašęs „Karo ir taikos“ apimties romaną yra iš tikro vertingas rašytojas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.