Literatūra
Dovanos
Jos yra pakankamai sunkios ir didelės, kad jomis būtų galima išlyginti dvejas kelnes. Paguldžius vieną ant kitos, pavirsta kalva, ant kurios pasilypėjus galima lengvai pasiekti tai, kas stovi ant spintos viršaus. Vienas tomas yra pakankamai siauras, kad juo būtų galima paremti išklibusią stalo koją.
Kai norisi užrašyti sapną
Užlipu ant Stalo kalno, žiūriu – atlekia tiesiai į mane diedas. Jis dėvi raudoną storų siūlų kepurę, striukė atlapota. Mėlyni blukinti džinsai jam smunka, nes pro atsegtą užtrauktuką kyšo nuogas pimpis.
Sugrįžimas iš SSRS
Sovietų Sąjungoje iš anksto ir visiems laikams sutarta, kad jokiu klausimu nebegalima turėti nuomonės. Beje, žmonių sąmonė taip suformuota, kad konformizmas tampa lengvas, natūralus, nejaučiamas, ir net nemanau, jog jie veidmainiauja. Ar revoliuciją įvykdė tikrai šie žmonės? Ne; šie ja tik naudojasi. Kas rytą „Pravda“ moko juos, ką dera žinoti, galvoti, kuo tikėti. Ir nevalia peržengti šių ribų! Taigi kaskart, kai šnekiesi su kokiu nors rusu, atrodo, lyg šnekėtum su visais. Tai nereiškia, kad kiekvienas tiksliai paklūsta nurodymui; bet viskas taip sutvarkyta, kad negalima išsiskirti iš kitų. Ir pagalvojus, kad sąmonė pradedama formuoti nuo ankstyvosios vaikystės… Iš čia tas nepaprastas susitaikymas, kuriuo tu, užsienietis, kartais stebiesi, ir savotiška galimybė jaustis laimingam, dar labiau stebinanti.
„Invalidas“, „negras“, „čigonas“ ir kiti
„Netrukus po Atgimimo imta kalbėti apie neva netinkamus, nekorektiškus žodžius, kuriuos reikia keisti kitais“, – taip knygos autoriai pradeda pratarmę. Iš tikrųjų ši mada iš Vakarų ėjo iš lėto, bet po truputį pas mus įgijo nemažai jėgos. Aklai priimti viską, kas ateina iš Vakarų, neatitiktų pačios vakarietiškos dvasios…
Desperatiškas švytėjimas
Drąsiai kalbėdama apie traumas, kompleksus, seksualumą ir su šiuo susijusias patologijas L. Buividavičiūtė išryškina šias patirtis platesniuose kontekstuose: pasitelkdama literatūrines, filosofines, mitologines, biblines nuorodas ji ne tik įdomiai interpretuoja kultūrinius fenomenus, bet ir atskleidžia komplikuotas, gąsdinančias žmogaus būsenas.
Įsišaknijimo būtinybė
Atrodo, kad savosios istorijos neišmanymas, ne paties žmogaus noru įvykęs atsiplėšimas nuo savo šaknų ir dramatiška šeimos istorija trukdo žmogui egzistuoti pasaulyje pilnutinai ir visiškai dabartyje – tai patiriame skaitydami ir W. G. Sebaldo romaną.
Kinijos imperatoriaus šunys
Šiaip jau pats skaitymas pasižymi terapiniu poveikiu. Ypač apie traumas. Kaip teigia Besselis van der Kolkas, „niekas nenori prisiminti traumos. Šia prasme visuomenė niekuo nesiskiria nuo pačių aukų. Visi mes norime gyventi saugiame, valdomame ir nuspėjamame pasaulyje, tačiau aukos primena, kad taip būna ne visada. [...]“
Kur Dalios Urnevičiūtės vieta?
Talentinga, jautrios, lengvai pažeidžiamos prigimties. Slapukė. Aikštinga, reiškianti pretenzijas – redaktoriai jos prisibijodavę. Toks apibūdinimų derinys Dalios Urnevičiūtės portretui. Ryškiai suspindusi kaip dramaturgė, debiutavusi eilėraščių knyga ir ilgainiui poezijos vis dėlto neužmetusi, labiausiai ji žinoma kaip prozininkė, apysakos „Leona“ autorė.
