Epifanijos iš Papiškių kaimo

 

Upė

 

Upė vingiuoja, bėga, teka

Iš šimtmečio į šimtmetį,

Nešdama žydinčių pievų kvapą,

Pušynų siaudesį, buvusių ir esančių

Pakrantės sodybų garsus.

Paklausyk ir išgirsi ganomų karvių

Maurojimą, avelių mekenimą,

Šunų amsėjimą, išperėtų ančiukų

Ciepsėjimą, kalamo dalgio aidą.

Užuosi vystančios žolės dvelksmą.

Viskas sutelpa upės šnekėjime,

Bangų teškenime, kai ji verčiasi

Per šiekštus, šakas ir akmenis,

Kai atsimuša į krantą.

Upe bėgūne, kas verčia tave

Nesustoti, bėgti ir bėgti,

Susilieti su jūra?

 

 

Pradinė Kvyklių mokykla

 

Žiema. Spigina šaltis.

Baigėsi pamokos

Kvyklių pradinėje mokykloje.

Iš visų vaikų aš mažiausia.

Mokytojas iš koridoriaus

Įnešė mano kailinukus,

Šildo priglaudęs prie krosnies,

Apvelka, užriša šaliką

Ir išleidžia, linkėdamas nesušalti.

Kur dabar tas gerasis mokytojas?

Jį ištrėmė į Sibirą.

Ten jis kentė šaltį ir badą.

Nežinau, ar jis sugrįžo į Lietuvą.

Sibiro šaltį, badą kentėjo

Ir pradinės mokyklos statytojo

Zabuko šeima.

Kur tu, šviesiaplauke Dangute,

Su kuria visus pradinės mokyklos metus

Sėdėjome viename suole?

 

Prosenelė Karolina

 

Kai miškai apsipila pirmąja žaluma,

Pievos tviska nuo gėlių žiedų,

Mano prosenelė Karolina

Išsiruošdavo pėsčiomis

Į Vilniaus Kalvarijas švęsti Sekminių.

Eidavo kasmet basos su kaimynėmis

Šimtą kilometrų. Bateliais apsiaudavo

Tik priemiesty, upelyje

Nusimazgojusios dulkėtas kojas.

Lūpos suskirdusios nuo karščio

Ir nuovargio, bet širdyje šviesu.

Išauginti vaikai, daug anūkų

Ir proanūkių. Pasimels už visus,

Atsiprašys už visus. Po pamaldų

Kalvarijose apeis visas Vilniaus

Bažnyčias, kad turėtų ką pasakoti

Anūkams ir proanūkiams.

 

 

Gegužės vakaras

 

Nuskambėjo paskutinis „Sveika, Marija“

Giesmės posmelis. Mojava pasibaigė.

Bet niekas dar nesiskirsto.

Visi sėdime ant prieklėčio,

Žiūrime į Paukščių Taką danguje,

Šnekučiuojamės, klausomės,

Kaip upelio karklynuose

Suokia lakštingala. Nuo liepos

Šakų krinta grambuoliai.

Virš pievos kyla rūkas.

Kaimynų kieme sugirgžda svirtis,

Į lovius galvijams girdyti

Pilamas vanduo.

Pamažu visi stojasi,

Atsisveikina ir pėdina namo,

Žiūrėdami į priartėjusį

Gegužės dangų.

 

 

Arkliai

 

Saulei užtemus mačiau,

Kaip lekia lyg pašėlę arkliai.

Net žiežirbos žybsi iš po kanopų,

Kai pasagos atsitrenkia į akmenis.

Mačiau, kaip tabūnas žirgų

Šuoliuoja nuo kalvos ant kalvos,

Į slėnį, iš slėnio vėl ant kalvos.

O būrio priešaky skrenda mano Bėris,

Ilgakojis trakėnas, aukštai iškėlęs galvą.

O ant Bėrio tai sėdžiu aš.

Ir mes pasileidžiame per arimus,

Per pūdymus, keliais ir takeliais,

Kad pamatytume, kaip mėlynuoja Duobys,

Kaip bangelės plakasi į krantą,

Kaip užutėky skaistauja

Baltosios vandens lelijos.

 

 

Sėja

 

Grūdų pilna sėtuvė

Kabo tėčiui ant krūtinės.

Jis semia sauja ir sėja,

Balti grūdai krinta į žemę.

Aš biržiju. Šiaudų grįžtę

Kišu į dirvą, žymėdama,

Iki kur ji apsėta.

Šalia dirvos prunkščia Bėris.

Greitai šokinės akėčios,

Jos užžers pasėtus grūdus.

Tėtis peržegnos dirvą,

Kad dygtų ir augtų

Kasdienė duona.

 

 

Arpas

 

Dunksi, žvanga arpas,

Sukamas ranka.

Pavėjui išvėtyti grūdai

Pilami į arpą.

Arpas likusius pelus išpūs.

Byra štai grūdai

Švarūs, slidūs, balti,

Sukišu rankas į grūdus,

Jie lyg upės vanduo

Teka pro pirštus, delnais.

Semiu juos į baltus drobės maišus,

Jie keliaus ne į klėtį,

O į slaptą skrynią troboj,

Kad stribai nesurastų

(Dar slogūs pokario metai)

Ir neuždėtų naujų prievolių.

Jei išslapstysim savo grūdus,

Tėtis juos sumals,

Atneš duonkubilį,

Mama užmaišys tešlą,

Užminkys, krės ant ližės

Ir šaus į duonkepę krosnį.

Valgysim skanią,

Kmynais pagardintą duoną.

 

 

Ar pareinate namo?

 

Ar girdite, kaip Kernadėto bangos

Į krantą plakas?

Ir vieversėlis danguje čirena, šneka?

Ilgoj eilėj jūs gulite visi

Su kulkomis krūtinėse.

Durtuvais stribų badyti, žiauriai nužudyti.

Artojėliai, pjovėjėliai, žemdirbių sūneliai,

Ar pareinate namo? Juk nepamiršot kelio.

Antanėli, tu iš jų jauniausias, Untuku vadintas,

Našlaitėliu likęs, sesių užaugintas.

Tam raiste prie Talio sparnais

Plaka gervės, kad lizdų nesaugai.

Ant klojimo stogo gandras vis kalena,

Akėčias, kurias užkėlei, ir savo lizdą mena.

 

 

Lelijų skundas

 

Mus, kapinėse pasodintas lelijas,

Rytais žadino vieversio trelės

Ir saulės spinduliai.

Mes skubėjome skleisti žiedus,

Saulėtas, sunkias puokštes,

Kad jos paguostų po mumis gulinčius,

Nudžiovintų artimųjų ašaras.

Staiga prie kapinių sustojo sunkvežimis,

Iš jo iššoko stribai, atlapojo kapinių vartus

Ir šūkaudami atbėgo prie mūsų.

Kerziniais batais jie mindė mūsų stiebus.

Bjauriai keikdamiesi spardė

Prasiskleidusius žiedus.

Sutrypė visus partizanų kapus,

Neliko net kauburėlių.

Mūsų balsus vėjas nunešė

Į čia pat tyvuliuojantį Kernadėto ežerą,

Bangelės kartojo lelijų aimanas.

Pakrantės medžiai lingavo šakomis,

Lemdami piktadariams pragaro ugnį.

 

 

Slėptuvė paskutiniam Lietuvos partizanui

 

Tėvai statydinosi namą, aš nupiešiau jam planą.

Svarbiausia man buvo kambarėlis palėpėj,

Jį vadinome „salka“. Pro kambarėlio langą

Saulėlydžio gaisais žavėjaus,

Danguje skaisčias žvaigždes regėjau,

Medinėj lovoj ant šiaudų miegojau.

Atėjo metas, palikau namus.

Niekada nepagalvojau, kad mana „salkelė“

Taps slėptuve Kraujeliui – partizanui,

Kurio aš niekad nemačiau,

Tėviškės keliuos nesutikau.

Nežinau, ar jis, užuolaidą praskleidęs,

Saulėlydžio gaisais žavėjos,

Ar danguje žvaigždes regėjo.

Mano lovoj ant šiaudų miegojo

Ir apie laisvą Lietuvą svajojo.

Mano tėvai kas vakarą gesino šviesą,

Kalbėjo rožinį, kad partizano nieks nepastebėtų,

Stribai prošal praeitų, durų netrankytų…

Ir tėvų širdys iš baimės nedrebėtų.

 

 

Aliutė

 

Mano Papiškių kaimo nebėr.

Giminės, kaimynai guli kapeliuos

Ant Kernadėto ežero kranto.

Liko tik seserėčia Aliutė,

Gyvenanti Kernadėto pašonėj.

Viena vienintelė.

Vasarą ji šnekasi

Su rožinėm piliarožėm,

Geltonais lineliais,

Baltom pinavijom.

Kai atslenka lapkritis,

Mažame kambarėlyje

Aliutė užkuria krosnelę,

Šildosi pavargusias rankas

Ir žiūri, kaip vėjas šokdina

Ežero bangas, žiemą –

Kaip šiaurys ežero ledu

Ridena sniegą, supusto

Didžiules pusnis pakrantėje.

Naktimis ji sapnuoja savo vyrą.

Jis vėl ir vėl pasakoja, kaip surado

Pageležinkely stribų užkastus partizanus,

Kaip prausė, aprengė

Tėvų atneštais kostiumais,

Guldė į karstus,

Kaip slėpė juos pirtelėje,

Kol kaimą siaubė stribai.

Kai jie išsinešdino,

Partizanus laidojo visas kaimas.

Merginos nupynė jiems rūtų vainikus,

Pynė ir Aliutė,

Nors jai tebuvo trylika metų.

Aliutė prisimena

Prabėgusius metus.

Ir kartais jie nušvinta

Lyg Kernadėtas giedrą

Rugpjūčio naktį,

Atspindėdamas žvaigždes

Ir Paukščių Taką.

 

 

Ačiū mamytei

 

Avytė guli rami,

Mama čeksi žirklėmis,

Kerpa jos kailinius.

Vilnų rietimas guli ant marškos.

Avelė stojasi suplonėjusi,

Neįprastai balta.

Nebebaisūs jai bus

Vasaros karščiai.

Kaimynas Zigmantas

Savo karšykloje iškaršia vilnas.

Žiemą vakarais mama mina ratelį,

Verpia ir verpia kuodelį vilnų,

Siūlus susuka į matkus,

Dažo žaliai, geltonai, raudonai,

Audžia tautinius drabužius.

Pirmiausia man, o paskui draugėms,

Giminės moterims.

Per šventes apsivelku tautiniais,

Žali, pamarginti geltonu raštu,

Labai gražūs mano drabužiai.

Pasipuošusi jais jaučiuosi pagražėjusi,

Jauna, energinga, sveika, mylinti.

Ačiū mamytei už verpimą,

Už audimą, spalvų suderinimą,

Tautinių raštų rinkimą.

Ir numirusią gal mane pašarvos

Aprengtą tautiniais drabužiais.