Įsišaknijimo būtinybė
W. G. Sebald. Austerlicas. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 420 p.
Sesuo prieš Kalėdas mane paklausė patarimo, kokią knygą padovanoti mamai švenčių proga, ir aš rimtu veidu atsakiau, kad štai neseniai pasirodė vertimas labai gero W. G. Sebaldo romano „Aušvicas“, kurį karantinui įsibėgėjus ir vienam labai išprususiam draugui parekomendavus pati skaičiau angliškai. Pridūriau, kad tai labai gražia, stilinga kalba parašyta knyga su fotografijomis, kurios skaitymo patirtį daro intensyvesnę, ir kad mama tikrai turėtų apsidžiaugti gavusi tokį romaną dovanų. Po poros dienų sesė man ėmė siųsti internetinių knygynų nuorodas ir klausinėti, ar apie šitą „Aušvicą“ kalbėjau. „Na, ne šita čia knyga, ne šita. Tiek angliškos, tiek lietuviškos knygos viršelyje pavaizduotas šviesiaplaukis berniukas, taigi nuoroda į holokaustą ne tokia tiesioginė kaip tavo atsiųstuke“, – kažką tokio atsakydavau, aišku, šiek tiek buitiškesne ir socialiniams tinklams įprastesne kalba ir labai primygtinai pasiūlydavau ieškoti reikiamo kūrinio toliau. Sesuo galiausiai patikino nieko kito daugiau neberandanti, o aš nepatikėjusi praleidau penkias minutes gūgle ir supratau, jog padariau logiškai visiškai pateisinamą klaidą ir romanui, kuriame nemažai dėmesio skiriama tragiškai žydų istorijai Antrojo pasaulinio karo metais, suteikiau pavadinimą, labai tiesiogiai man besisiejantį su holokaustu. Išsiaiškinus riktą mama laimingai sulaukė ne kokio nors dokumentinio istorijos veikalo, o vieno iš, mano akimis, talentingiau parašytų XX amžiaus kūrinių.
Man visada atrodė, kad vienas iš klasikinių ir universaliai patogių būdų pradėti megzti romano audinį yra sukurti pasyvų pasakotoją, atsitiktinai susipažįstantį su pagrindiniu veikėju, kurio istorija greitai ir tampa pasakojimo varomąja jėga. Teko vienur ar kitur skaityti, kad dėl daugybės priežasčių pasakojimai pirmuoju asmeniu patrauklūs jaunam, patirties dar stokojančiam rašytojui. Tokiu principu romaną pradeda ir W. G. Sebaldas, toli gražu ne pradedantis rašytojas, ir, manding, tokį pasakojimo būdą jis pasirenka būtent turėdamas tam tikrą kūrinio viziją ir remdamasis sukaupta rašymo patirtimi. Pirmojo asmens pasakotojas, dalyvaujantis romane vien pasyviai ir net neturintis vardo, sukuria daug didesnę distanciją tarp skaitytojo ir pasakojimo dalyvių – tokio pasakotojo matymo laukas ribotesnis, jis nėra visažinis ir ne visi dalykai jam aiškūs, iki galo suprantami, ne visa informacija jam pasiekiama, pradedant – ir tai turbūt svarbiausia – jo akiratyje atsidūrusio pagrindinio veikėjo Austerlico asmenybe ir iš lėto romane besiskleidžiančia gyvenimo istorija. Taigi skaitant knygą lydi nuolatinis netikrumo ir neužtikrintumo jausmas, taip pat paliekama daugiau erdvės knygą į rankas paėmusio žmogaus vaizduotei, o romaną perskaičius Austerlicas taip ir lieka susvetimėjusia, savo šaknų ir identiteto paieškose įstrigusia figūra.
Pasakojimą į priekį stumia pirmiausia atsitiktiniai, o paskui jau ir tyčia planuojami ilgų pertraukų skiriami mūsų veikėjų susitikimai, kurių metu Austerlicas pamažėle atskleidžia savo praeities įvykius ir išgyvenimus. Pasakotojas su Austerlicu pirmą kartą susiduria geležinkelio stotyje ir jų pašnekesio pagrindine tema netrukus tampa architektūra, Austerlico studijų objektas. Kūrinyje apskritai nemažai dėmesio skiriama monumentalių, neracionaliai masyvių pastatų aprašymams: ta pati geležinkelio stotis Belgijoje, bereikalingai pompastiška ir panaši į milžinišką pilį, neproporcingai išplėsti gynybiniai įtvirtinimai, kurie mažiausiai naudojami pagal paskirtį, teismo rūmai su daugybe aklinų kambarių ir niekur nevedančių durų ar bibliotekos su varginančiu administraciniu aparatu, kurios „stengiasi išstumti skaitytoją kaip potencialų priešą“ (p. 400). Žmogaus vaizduotės kūriniai, įgavę pavidalą tikrovėje, dažnai pasirodo graudžiai arba juokingai nederantys juos įrėminančiame kontekste, jiems suteikta perdėtai išpūsta reikšmė, kuri padaro juos groteskiškus ir nefunkcionalius.
Viena iš pagrindinių romano temų – ankstyvame amžiuje holokausto paliesto žmogaus patirtis. Austerlicas, gyvenimui jau persiritus į antrą pusę, grįžta į Prahą, iš kurios motinos pastangomis buvo išgabentas prieš vokiečiams Antrojo pasaulinio karo metais okupuojant dabartinę Čekiją, kad sužinotų savo istorijos pradžią. Austerlicas ieško motinos atvaizdo senuose vokiečių darytuose vaizdo įrašuose, bando atsekti tėvo pėdsakus, nes tai raktas į jo paties praeitį. Atrodo, kad savosios istorijos neišmanymas, ne paties žmogaus noru įvykęs atsiplėšimas nuo savo šaknų ir dramatiška šeimos istorija trukdo žmogui egzistuoti pasaulyje pilnutinai ir visiškai dabartyje – tai patiriame skaitydami ir W. G. Sebaldo romaną. Jo pavadinimas visų pirma yra nuoroda į pagrindinį veikėją – romane pasakojama jo istorija, tačiau Austerlicas mums ir knygos veikėjams rodosi uždaras ir ne visai suprantamas: „Ar negali man pasakyti, klausė ji, sakė Austerlicas, kodėl pasidarei toks neprieinamas? Kodėl, klausė ji, nuo tada, kai čia atvykome, esi lyg užšalęs tvenkinys?“ (p. 307). Tuo metu Prahoje gyvenusių žydų patirtys romane pateikiamos perfiltravus jas per kelių veikėjų figūras. Austerlicas dalinasi su pasakotoju tuo, ką viešėdamas Čekijoje išgirdo iš senos kaimynės, o pastaroji savo ruožtu perpasakoja Austerlicui jo tėvo ir motinos įspūdžius. Arba – Austerlicas dalinasi su pasakotoju tuo, ką perskaitė knygoje, aprašančioje tvarką gete. Pasakojami įvykiai šiurpinantys, tačiau perėję per šiuos kelis lygmenis pasirodo tarytum išgryninti nuo jausmų, pateikiami kone kaip faktai. Šis pasakojimo būdo ir šiurpių įvykių neatitikimas tik dar labiau pabrėžia XX amžiaus istorijos nežmoniškumą.
Skaitydama romaną jaučiausi taip, tarytum būčiau atsidūrusi akistatoje su laiku apskritai. Čia šokinėjama nuo praeities prie dabarties ir vėl atgal, o kadangi W. G. Sebaldo tekstas tirštas ir klampus, net ir pats skaitymo procesas išsidriekia per kelias savaites. Dabartis mažiausiai reikšminga laiko erdvė romane, joje tiesiog išsiskleidžia Austerlico praeities motyvai: laikas bevaikio pastoriaus šeimoje, mokslo metai, kuriuos pagrindinis veikėjas patiria kaip išsilaisvinimą ir gauna progą sužinoti savo tikrąjį vardą, ar grįžimas į vaikystę Prahoje. Sąmoningesnį einančio laiko pajautimą sustiprina praeityje užsilikusių dabarties miestų aprašymai – kaip Austerlico aplankomo Terezyno – arba bendresnių praeities vaizdų priešpriešinimas dabarčiai. „Kai, pavyzdžiui, vaikščiodamas po miestą netyčia dirsteliu į vieną tų tylių kiemų, kuriuose per dešimtmečius niekas nepasikeitė, aš kone fiziškai pajuntu, kaip užmirštų daiktų gravitacijos lauke sulėtėja laiko tėkmė“, – teigia Austerlicas (p. 363). Romane nemažai dėmesio skiriama seniai pražuvusiems Austerlico tėvams ir jo paties vaikystei. Pasakojimą papildančios nuotraukos – žmonių, kurių seniai nebėra, sustingusių laike daiktų, seniai pasikeitusių koridorių ir pastatų – nejaukios. Jos kelia slogią nuotaiką, nuteikia nerimastingai. Fotografijose užfiksuoti momentai apskritai žiūrinčiajam primena, kokie visgi dalykai yra trumpalaikiai – net, o gal ypač dėl to, kad tos fotografijos nekelia jokių emocinių konotacijų, yra visiškai atsietos nuo į jas žvelgiančio žmogaus pasaulio ir svetimos jam ir jo dabarčiai. Tai patiria ir „Austerlico“ skaitytojas.
Šio W. G. Sebaldo romano paskutinio puslapio užvertimas pabaigus skaityti yra tam tikras įvykis – tai nėra lengvai perskaitoma knyga. Reikia susikaupimo, nes tekstas, kuriame nerasime tiesioginės kalbos, sunkiasvoris ir emociškai įkrautas. Bet tai gera knyga, ypač jeigu pasigendame šiek tiek kitokių pasakojimų apie Europos žydus Antrojo pasaulinio karo metais.
