Vilko ašara

 

Gilėja sietuvos

drumstose laiko

upėse. Aržūs vėjai

gairina priešžiemio

ežerų veidą. Ruduo.

 

●

 

Ten glūdumoj girios

juodai sublizga

prisirpusi vilkauogė –

pašauto vilko aky

stingstanti ašara.

 

●

 

Kas aš esu

Dievo akyse:

vėjo blaškoma

žemės dulkė

ar dar augantis

savo tikėjime

raupsuotasis?

 

●

 

Dygsta akmenys

kapinių kalnelyje.

Nubėgusių barelių

pusėje švinta

kelrodė žvaigždė.

 

●

 

Jau nežydrėja

mano akiračiai.

Tuščias puslapis

Įžadų knygoje.

Kokia iškalbinga

kirtimų tyla!

 

●

 

Ko tyli, bičiuli,

atėjęs iš TENAI  

į mano sapną?

Vėl dingai pradingai

net „sudie“ nepasakęs.

 

●

 

Dyla mėnulis

debesio properšoj.

Juodose erčiose

snaudžia šešėliai.

Mano sapne gailiai

žydi edelveisai ten,

nepasiektoj viršukalnėj.

 

 

●

 

Žudyti, griauti,

grobti ir lobti…             

Nerimsta achabai,

pasodinti į Dovydo

karaliaus sostą.

 

Viešpatie,

padaryk stebuklą,

raketas ir virusus,

visą ginkluotę

paversk žuvimi

ir duona.

 

●

 

Rūgštūs lietūs

merkia paliktus

lizdus. Ar pažino

prašalaitės gegutės

pamestinukus vaikus?

 

●

 

Plyni laukai,

kur būta kaimo.

Sulaukėjusios

mirtos, užžėlę

keliai ir takeliai.

Čia vaikšto vėjai.

Dagiai gaudžia

plynuma – – –

 

●

 

Vis žemėja

saulės pakopos.

Džiaugiuosi kiekvienu

saulėtekiu, dar ir man

dovanota diena.

 

●

 

Jau baigia

gaisruoti klevai.

Nuauksintais miškais

žingsniuoja ruduo.

Stabtelėkim ties vakaro

varpų skambėjimu.

 

●

 

Mano lange

žagrenio lapų

žaižaros. Nežinau,

ar dar galėsiu

išlikt savyje.

 

●

 

Kažkas paliko man

savo vardą.

Paliksiu ir ašai.

Kaip amforą prie

Begalybės slenksčio.

 

●

 

Naktis. Noksta žvaigždės

virš Gulbiniškių, virš Latavos.

Gal dar stoviniuoja

mano tėvo vėlė

prie Amžinybės vartų.

 

●

 

Vis dar mokausi

klausytis ne tik ausimis.

Galgi tasai aisus

devynragio balsas

pažadins vasaros aidą.

 

●

 

Niekur nepabėgsiu

nuo savo šešėlio,

nepasislėpsiu

nuo lapakričio.

Jau nedaug beliko

mano lapelių…