Sengirės parabolės. Vasara

 

Niekada nepastebi, kada ir kaip ateina vasara. Tik pajunti, kad ji jau čia. Šįkart padvelkė vasara, kai pamačiau žydinčius putinus.

Baltuoja jie iš tolo, tarsi būtų apkritę sniegu. Net svyra žalios šakos. Svyra po plačiai aidojančiu gegutės kukavimu. Iškvėpina vakaro sutemas sunkiu ir svaigiu kvapu. Gal žemės prakaito?..

Gyvą šviesą skleidžiantys putinai boluoja pagirėje. Lyg nutolusio pavasario atšvaitai, lyg balti vėlių šešėliai, perėję į žiedus.

 

●

 

Pabudo vėjas. Pasileido išilgai pievos. Kibirkščiuoja šilkažiedės gaisrenos skaidriose vėjo glamonėse. Vėjas, rodos, ims ir nuneš į tolį tas gyvas raudonas žiežirbas.

Nežinau, ar dar yra ir kitų žiedų, kurie taip raiškiai, kaip gaisrenos, primintų ugnį. Ne veltui šiai pievų gėlei parinktas toks vardas.

Gaisrenos… Ir vardu, ir savo žiedeliais šie lankose aukštyn išbėgę žolynai neša ugnį. Iš vasaros į vasarą. Neužpučia šitos gyvybės ugnies vėjai, neužgesina lietūs. Užgesina tik visagalis laikas. Kaip ir kiekvieną Kūrėjo sukurtą gyvastį.

Švelnučiai gaisrenų žiedai suplazda, suvirpa net nuo drugelio sparnelių mostų, net nuo mano alsavimo.

Virš gaisrenomis žybčiojančios pievos praskrido juodasparnė paukštė. Taip žemai, kad savo krūtine vienu tarpu palietė gaisrenos ugnelę. O gal ten buvo iš sakmės atskridusi blezdinga – ugnies parnešėja?

 

●

 

Braidau po vasaros pievas, žvelgiu į žiedais marguojantį žolynų pasaulį.

Kiekviename žolynėlyje pulsuoja žalias kraujas. Kiekvienam savas pavidalas, savas gyvenimo būdas, vedantis į žydėjimą. Kokia žiedų įvairovė ir vis kitokia spalvų dermė!

Linguoja, sveikinasi su vėju lieknosios smilgos. Savo violetinių žiedų sutemose po kibirkštėlę aušros nešasi snapučiai. Mirguoja baltais žvaigždynais žliūgių sąžalynai. Priglaudžia spindulį savo žiede šilingė ir dar ryškiau geltoniu plieskia. Lyg saulės veidrodėliai žalioje paskliautėje geltonuoja vėdrynų žiedeliai. Net pasistiebusios žvelgia į vasaros padangę baltagalvės. Kokie skaistūs jų vainiklapiai, dabina jie kiekvieną graižą meilės, vilties ir ištikimybės spalva. Nors jau įdienojo, bet žali rasakilų lapai vis dar laiko ir rodo rasos tvaskesį. Aukštyn išbėgusios bajorės savo žiedus nudažė saulėlydžių purpuru. Jau gęsta žiburėliai žiognagių žieduose – lyg iš vario nukaldintuose žibintuose.

Visa pieva kvepia vasara. Už žiedo žiedas, už žolės žolė žalioje vasaros pievos galaktikoje.

 

●

 

Išbrėško dar viena daugiaspalvė vasaros diena. Iš saulėtekio persmelkto lazdyno atvilnija devynbalsės giesmelė. Tokia tyra, lyg būtų išskalauta rasoje. Sklinda, susilieja su medžiais, žole. Suskamba ir manyje…

Spindulių išblukintoje žydrynėje nė vieno debesėlio. Tik pora tamsių potėpių. Gal tai vakarykščio audros debesies padraikos? Erdvė sklidina neaprėpiamos šviesos. Pasiliekančios paukščių plunksnų blizgesyje, žiedų skaistume, drugelio sparnų spalvose.

Daug šiandien lankoje drugių. Margų, geltonų, melsvų, juodų su baltu, raibų, ugniaspalvių… Skraido, plazda jie virš žiedų, virš žolynų, žydroje erdvėje išrašydami kažkokius ženklus, gal ir žodžius. Neperskaitau tų rašmenų, nežinau, ką jie reiškia.

Antai drugys mėlynukas nutūpė ant austėjos žiedo. Susiliejo dvi mėlynos spalvos. Tai vienas iš daugelio būties džiaugsmo mirksnių, turintis spalvą, nuteikiantis šventiškai.

 

●

 

Skaidrios vasaros naktų sutemos. Kažkur dausų glūdumoje prisnūdo aušra. Dangus kaip gilus ir sustingęs ežeras žiburiuoja nesuskaitoma žvaigždžių daugybe. Kiekviena jų savaip spingso, mirksi. Gal visata aibe savo akių sužiuro į mūsų žemę, miškus?

O po medžių kojomis, tarp žolynų, irgi žiba šviesuliai. Lyg būtų miškan pažirę mėnesienos trupinėliai. Tai jonvabaliai fosforinėmis ugnelėmis užžiebė savo žibintuvėlius. Vasaros naktį jie žybso ne tik jonvabalėms, bet ir visam miškui. Gal net žvaigždėms.

 

●

 

Šį vakarą vaikštau po girią, klausausi, kaip giliai ir gaiviai alsuoja pušynas. Prieinu prie ąžuolo, jį apkabinu. Nežinau, ar medžio, ar savo pulsą girdžiu…

Pro violetinę blandą boluoja pamiškės pievoje žliūgių sietynai, į žalias rasakilų saujeles naktis deda po perlą – rasos lašelį. Nuo žiedus tuoj skleisiančių liepų tarsi nuo senmočių sklinda gerumas, atjauta.

Dar labiau paryškėja tyla, kai kažkur krūme cypteli suspurdėjęs paukštelis. Turbūt susapnavo baisų sapną. Vėl tylu. Betgi šita tyla kaip muzika. Guodžia, ramina.

Grįžtu pro beržyną. Lyg pro baltą didžiulę varpinę, kur miega artėjančio ryto varpai.

 

●

 

Tarytum jūržolės draikosi beržų šakos. Po plačiais debesylų lapais šiąnakt mirė kamanė, atskridusi iš chemikalais nupurkšto lauko. Jau nesulauks jos pražydęs dobilas…

Žemuogių laukymėje šiąnakt išaugo drignė. Pilna nuodo. Išskleidė purvinai geltoną, violetinėmis gyslelėmis išraizgytą žiedą. Jo nelankys nei drugiai, nei bitės.

Išėjęs į naktį klaidžioja šviesus vasaros sapnas. Ar nesubadys jo erškėtrožių krūmai, šaltalankių šakos?

 

●

 

Pastebėjau, jog ne kiekvieną vasarą pievelėje šalia daržinės žydi naktižiedės. Užpernai tenai dūlavo it ilgam užsilaikiusi migla gana nemažas naktižiedžių plotelis. Žydėjo gėlė prie gėlės. Palikau nenušienavęs. Tikėjausi, kad kitą vasarą jų bus dar daugiau, baltuos visas atšlaimas. Deja, praėjusią vasarą nei ten, nei kitur nemačiau nė vienos naktižiedės.

Tačiau šiemet vėl daug jų migloja pro sutemas, iškvėpina švelniu kvapu vasaros naktį, mėnesieną. Patinka man naktižiedžių kvapas. Gal taip kvepia ir gerųjų laumių kasos?..

Dieną naktižiedės nekvepia. Drobės spalvos primerktais žiedeliais žiūri į žemę. Nežinau, kur dieną dingsta tasai svajingas jų kvepėjimas, pernakt srovenęs į žvainas vasaros sutemas.

 

●

 

Vasaros rytas. Tviska, skamba, džiūgauja. Pabudęs vėjas maudosi liepžiedžių kvapniuose raibuliuose. Girdžiu jau pradėjusių darbo dieną bitelių dūzgesį žydinčiose liepose. Liepžiedžiais išsikvėpinęs vėjas nubėga per pievas. Jo pažadintos smilgos perdien linguos ir niūniuos lopšines mažiems boružiukams…

Pakeliu akis į nuskaistėjusį, net žėrintį vasaros ryto dangų. Aukščiausios eglės viršūnė vainikuota baltu debesėliu. O antai ten, nuo vakarinio dangaus pakraščio, nematomas piemuo atgena visą bandą baltų ėriukų. Ganys žydrose dausų lankose ir virš žiedais kupančių liepų.

 

●

 

Šiandien noriu sveikintis su medžiu, vasaros gėle, paukščiu, laumžirgiu…

Paliūnės karklyne skardena nendrinukė. Jos giesmelė tokia skambi, tokia pakili, kad supa lyg vilnis ir plukdo į nežinomą tolį.

Linguoja švelnių, tyrų, tarsi iš rasos išplaukusių stambiažiedžių katilėlių laukymė. Praeitum pro šalį nepažvelgęs į šias įspūdingas gėles, liktum nepažinęs jų grožio. Kiekviename pravirame žiede, pačiame violetinės taurės dugne blyksi mažutė proaušrė.

Žvelgia į mane sengirė savo paukščiais ir gėlėmis, visa savo gyvastimi. Jaučiu į mane įsmeigtą daugybę akių. Pro žaliuojančius medžius, išplaukėjusius žolynus slapta stebi mane girios akys. Smalsiai ir baikščiai stebi, kur eisiu, kur pasuksiu ar nieko nenuskriausiu.

 

●

 

Į vakarą kaitra atlėgo, bet slogi tvankuma vis dar tvyrojo perdien lyg blėstančio laužo dūmas virpėjusiame ore. Saulėtas dangus ėmė drumstis, viename jo pakraštyje kilo fantastiškų pavidalų debesys. Keitėsi jų apybraižos, atspalviai, pakraščiai tamsėjo. Galop jau kone pusę staiga pažemėjusio dangaus užtvindė tamsmėliai debesys. Plūdo jie lyg vandenyno bangos, pilni baugaus judėjimo, padangę užklojo vientisu audros debesiu.

Artėjančią audrą pajuto visi kas gyvas. Dingo, kažkur išsislapstė plaštakės, pritilo paukščiai, susigūžė, palinko gėlės, ėmė neramiai kuždėt medžiai.

Ūmai nuo artėjančio debesies papūtė aržus vėjas, supurtė medžius, pakėlė kelio smiltis, nubėgo, nuvinguriavo pievomis. Iš girios sklido vis stiprėjantis gausmas, šniokštimas. Pritemo.

Nematomi vėjo sparnai nešė juodą debesį. Krūptelėjo žaibu peržegnota sengirė, medžių viršūnėmis nudardėjo griaustinis,

Vėl žaibas tarsi melsvas kardas akinamu zigzagu perrėžė dangaus skliautą. Ypatinga, tik akimirksnį plykstelėjusi šviesa nutvieskė medžius, nuostabiai išryškino, išplėšė iš prietemos kiekvieną lapą, šakelę. Blyksnį palydėjęs trenksmas, rodos, net pamėtėjo girią į viršų. Dabar jau visus garsus nustelbė prapliupusio lietaus šniokštimas. Guvus, vienodas, gaiviomis čiurkšlėmis krintantis ant vasaros žalumos.

 

●

 

Vos tik nurausta rytai ir medžių viršūnes pasiekia pirmieji aušros atšvaitai, giria suskamba paukščių balsais. Ir rodos, kad ne saulė pažadino paukščius, o jie išbudino saulę savo trelėmis, čiulbesiu, švilpavimais, ulbesiu.

Skamba aidi sengirė. Šimtai skudučių, lumzdelių, varpelių, smuikelių skelbia atbudimą, šlovina saulę, žemę, gimtinę. Ir sunku jau išskirti kurio nors giesmininko balsą, visi balsai susilieja į vieną iškilmingą, net ryto padangę įsiūbuojančią oratoriją.

Bet virš to daugiabalsio sąskambio gaiviame ore pakimba volungės balsas. Pakimba, kiek susilaiko, paskui pamažu pasklinda, nuaidoja į tolumas. Skardžiai ir kartu švelniai pučia lumzdelį ta balsamainė, auksaplunksnė, lyg saulėje išsimaudžiusi paukštė. Trumpam pritilusi pasiklausyti, kaip į tolumas nueina jos balsas, volungė kažko nepatenkinta ima sprangiai rykauti. Bet tuoj dar melodingiau ulba, jos kaitrus balsas nuringuoja virš girios, virš laukų ir ištirpsta ryto giedroje, tvaskioje žalumoje.

Įsiklauso į vasarišką skambią volungės melodiją beržai, drebulės ir tyliai šnara, tarytum ploja šiai saulės paukštei savo rasotais lapeliais.

 

●

 

Jau po vidurnakčio. Tačiau ganėtinai šviesu. Pilnatis švytuliuoja gryčios languose, lietaus vandens pilnoje vonelėje, blyksi kiekviename rasos laše.

Krustelėjo, be garso suskambo mėnesienos sidabru apvedžiotas violetinis varpelis. Bene jau paskutinis šioje vasaros pievoje. Gal jis susapnavo kamanę, gal pamojo tolstančiam į pilnaties užlietą begalybę baltam debesėliui.

Įsiklausau į nakties tylą. Išgirstu švelnų čežėjimą. Lyg birtų Sietyno žvaigždžių pelenai. Čeža tarp lapų, tarp žolės, raibuliuoja mėnesienoje.

Vėl tylu, tylu. Vilgo rasa medetkas, baltas dobilėlių galveles, žydinčius bulvienojus. Dūluoja po pilnaties ženklu mano miegantis sodžius, dunkso pilna paslapčių sengirė.

 

●

 

Įpusėjo vasara. Nutilo lakštingalos. Pradėjusios trumpėti dienos dar gęsta vangiai, nenoriai. O toje kemsotoje pievoje, užsklęstoje tirštai prižėlusiu, iš tolo dūluojančiu vingiorykštynu, kas vakarą pasigirsta dainelės žodžių „Krės, krės varškės…“ skandavimas.

Melodija paprasta, pirmapradė ir kartu skvarbi, visam laikui įsirašanti į atmintį.

Įsiklausau į griežlės balsą it šulinio svirties girgždesį. Ir man regis, kad ten, sutemų apklėstoje pievoje, garsinasi ne paukštis, o girgžda, rieda į amžinybę mus paliekanti pavargusi diena.

 

●

 

Gamta saugo gimimo paslaptį. Mažai kam yra tekę matyti, kaip atsiranda boružė, drugelis, kaip išsirita iš kiaušinio paukštelis, kaip ateina į pasaulį kiškelis, stirniukas…

Vis dėlto šiandien man pasisekė pamatyti laumžirgio gimimą.

Ant kūdroje išaugusios strėlialapės papliauškos lapo, kyšančio lyg žalia strėlė iš pažaliavusio vandens, pamačiau atgrasios išvaizdos, dumblo spalvos vabalą. Įdėmiau pažvelgęs supratau, kad tai iš kūdros vandens išropojusi laumžirgio lerva.

Man bežiūrint lerva sukrutėjo, galva ėmė skirtis nuo kūno. Kartu su ja ištįso blizgantis plieno spalvos kūnas ir palikęs savo bjaurų apvalkalą virto laumžirgiu. Tiesą pasakius, tapo gražuoliu laumžirgiu tik tada, kai apdžiūvo prieš saulę, išskleidė visus keturis žvilgančius ir perregimus savo sparnelius. Ilgokai juos virpino, bandė, pagaliau pakilo virš kūdros, apsuko ratą, tarsi atsisveikino su dumblėta gimtine, pašauktas pramotės gamtos gyventi nuspurdėjo į pievas. Nuskrido ant savo jaunų sparnų nusinešdamas vaivorykštę.

Ant strėlialapės papliauškos liko prilipusi purvina išnara.

 

●

 

Jau vis vėliau brėkšta, pastebimai trumpėja dienos. Bet rytmečiai dar vasariškai skaistūs. Ūmai nutolsta nakties sutema, tuoj gęsta žvaigždės, pernakt plevenusios virš gryčios stogo. Tik Aušrinė sulaukia apyaušrio ir dar kurį laiką spindi pačiame dangaus pakraštyje savo magiška šviesa, ištirpstančia rasakilose.

Džiaugiuosi, kad nuo miško, nuo pievų vis dar sklinda žalios vilnys. Neskuba mūsų palikti vasara. Dar ne ruduo.

Paliečiu rasotą debesylo žiedą. Tokį panašų į patekėjusią saulę ir pulsuojantį gyvybe. Ant debesylo žiedkočio nemažai neišsiskleidusių pumpurų. Vadinasi, šie saulaspalviai žiedai iki rudens džiugins mane, žadins tikėjimą šviesa. Kaip gerai, kad debesylus pasodinome patakėje, arti gryčios durų. Jas pravėręs, kas rytą matysiu, kaip pateka ir užslinkus debesims tos mažos, skaisčiai geltonos debesylų saulutės.

 

●

 

Jie kantriai laukia, kada nutils visi paukščiai giesmininkai ir tik tada, vasarai baigiantis, pradeda muzikuoti. Skardena, aidi žiogų ksilofonai tarsi laiko tėkmėje įgarsintos sekundės.

Virpa monotoniška gaida kaip plonutėlė šilkinio voratinklio gija. Ir niekur neskrieja, niekur nesibaigia. Tik nusėda į paskutinius pievos žiedus.

Šiandien visa pieva skamba nuo žiogų, jų melodijos užpildo vakarą, sujungia akimirką su akimirka. Nueina į gęstantį dobilo žiedą.

Kai ilgai klausaisi žiogų muzikos, apsipranti su ja, net užmiršti, jau nebegirdi to skambesio, atrodo, kad aidi, kažkam antrina tyla.

 

●

 

Aušrėja. Jau rausvai nusidažė aukštaūgių girios eglių viršūnės. Jos pirmiausia pamatė ir pasitiko aušrą. Nei šviesu, nei tamsu, kažkokia tarpinė būsena. Pamažu ima ryškėti spalvos, kontūrai, pavidalai, kraštovaizdis.

Nuslydo per dangų pirmieji šilti spinduliai. Jų daugėja. Antai tarp pušų, susibūriavusių ant kalvelės, virpančia vėduokle sklinda spindulių pluoštas. Ūmai atbunda miškas. Teka saulė į kiekvieną žiedą, dvejinasi rasos lašuose.

Supasi rytas šalavijų lopšy. Vidury girios ant buvusio alkakalnio šnara jau vargiai sulapojantis šimtametis, septynšakis ąžuolas. Šaknimis sugėręs vyčio kraują, vaidilutės ašaras…

Toks įstabus saulėtekis. Rodos, jeigu pašaukčiau vardais išėjusius, jie atsilieptų.

 

●

 

Virš drebulyno, virš gandro plasnojimo, virš mano galvos mėlynuoja bedugnis vasaros dangus. Mėlynuoja ir lubinai pamiškėje. Iš tolo žiūrint sunku suprasti, kur dangaus ir kur žemės mėlynė. Raguva pilna nusėdusių kvapų. Aštriai ir karčiai kvepia pelynais, pušų sakais, nuo anos smėlėtos kalvelės atplūsta stiprus, labai žemiškas čiobrelių aromatas. Daug įvairių kvapų susemia šita raguva. Bet ji man ypatinga ne tik kvapais. Nusileidęs į žalia prieblanda apgaubtą raguvos dugną, pažingsniavęs stirnų taku, pradedi kitaip matyti medžius ir žoles, regis, ir pats daraisi kitoks.

Pilna raguva kvapų, pilna regėjimų. Tokių neįprastų, sunkiai suvokiamų. Manding, iš tiesų čia mano būta seniai, labai seniai.

Būta dar bevardžio ir beminčio.

 

●

 

Papūtė vėjas ir nuo linažolės nukrėtė ant žemės pavargusią bitę. Jinai neįstengia pakilti, nuskristi. Sudilo darbštuolės sparneliai per vasarą.

Įsiūbavo vėjas vinkšnos viršūnę, kur tupėjo varnėnai. Jie pakilo ir nuplasnojo. Gal ne vėjo pabūgo paukščiai. Gal juos pabaidė iš kažkur vėjo atpūstas pyktis, pavirtęs mirtį nešančiu virusu?..

Išsklaidė vėjas šėmus debesis. Pasvido dangus. Atsivėrė erdvė ligi kraujo spalvos saulėlydžio, ligi sužibusių žvaigždžių.

 

●

 

Dar kvepia miškas avietėmis. Ir tasai avietynojų prižėlęs klonis tarsi pripiltas gaivos.

Dar plieskia atšlaitėj aguonos. Taip ryškiai, raudonai, tarsi būtų sugėrusios miško brolių kraują.

Dar skraido kregždės ir dūzgia bitės. Dar nesidrumsčia šaltinio vanduo.

Dar einu pasitikti rudens.