Vilko ašara
Gilėja sietuvos
drumstose laiko
upėse. Aržūs vėjai
gairina priešžiemio
ežerų veidą. Ruduo.
●
Ten glūdumoj girios
juodai sublizga
prisirpusi vilkauogė –
pašauto vilko aky
stingstanti ašara.
●
Kas aš esu
Dievo akyse:
vėjo blaškoma
žemės dulkė
ar dar augantis
savo tikėjime
raupsuotasis?
●
Dygsta akmenys
kapinių kalnelyje.
Nubėgusių barelių
pusėje švinta
kelrodė žvaigždė.
●
Jau nežydrėja
mano akiračiai.
Tuščias puslapis
Įžadų knygoje.
Kokia iškalbinga
kirtimų tyla!
●
Ko tyli, bičiuli,
atėjęs iš TENAI
į mano sapną?
Vėl dingai pradingai
net „sudie“ nepasakęs.
●
Dyla mėnulis
debesio properšoj.
Juodose erčiose
snaudžia šešėliai.
Mano sapne gailiai
žydi edelveisai ten,
nepasiektoj viršukalnėj.
Urtės Bimbaitės piešinys
●
Žudyti, griauti,
grobti ir lobti…
Nerimsta achabai,
pasodinti į Dovydo
karaliaus sostą.
Viešpatie,
padaryk stebuklą,
raketas ir virusus,
visą ginkluotę
paversk žuvimi
ir duona.
●
Rūgštūs lietūs
merkia paliktus
lizdus. Ar pažino
prašalaitės gegutės
pamestinukus vaikus?
●
Plyni laukai,
kur būta kaimo.
Sulaukėjusios
mirtos, užžėlę
keliai ir takeliai.
Čia vaikšto vėjai.
Dagiai gaudžia
plynuma – – –
●
Vis žemėja
saulės pakopos.
Džiaugiuosi kiekvienu
saulėtekiu, dar ir man
dovanota diena.
●
Jau baigia
gaisruoti klevai.
Nuauksintais miškais
žingsniuoja ruduo.
Stabtelėkim ties vakaro
varpų skambėjimu.
●
Mano lange
žagrenio lapų
žaižaros. Nežinau,
ar dar galėsiu
išlikt savyje.
●
Kažkas paliko man
savo vardą.
Paliksiu ir ašai.
Kaip amforą prie
Begalybės slenksčio.
●
Naktis. Noksta žvaigždės
virš Gulbiniškių, virš Latavos.
Gal dar stoviniuoja
mano tėvo vėlė
prie Amžinybės vartų.
●
Vis dar mokausi
klausytis ne tik ausimis.
Galgi tasai aisus
devynragio balsas
pažadins vasaros aidą.
●
Niekur nepabėgsiu
nuo savo šešėlio,
nepasislėpsiu
nuo lapakričio.
Jau nedaug beliko
mano lapelių…
